darbinis failas. antra dalis.

Apie savo tėvą žinojau nedaug. Jis buvo mano senelių sūnus ir mirė čia, šitame name, mamai laukiantis manęs. Pašarvotą jo kūną nešė į mūsų bažnyčią, o paskui palaidojo kapinėse iš kairės. Antradieniais ir sekmadieniais po mišių močiutė vesdavosi mane tvarkyti jo kapo, o namuose dažnai rodydavo nuotraukas: žiūrėk, čia tėvelis mažas kūdikėlis, nykštys burnj, taip daro visi kūdikėliai. Čia tėvelis pradeda vaikščioti, kaip visi tokio amžiaus vaikai, o čia tėvelis pats valgo pusryčius. Vsi trimečiai moka valgyti patys.! “. Tėtis penkerių, šešerių, dešimties, dvylikos... Visose fotografijose daro tai, ką, močiutės nuomone, ir turi daryti normalūs tokio amžiaus vaikai. Ties penkioliktais ar šešioliktais metais nuotraukos baigiasi. Lyg mano tėvas būtų miręs nesulaukęs pilnametystės, o ne trisdešimt dviejų, jau vedęs ir užtaisęs mamai mane. 
Kol buvau vaikas – mažas vaikas, visi tie iš šalies keistai atrodantys dalykai manęs visai netrikdė, gal dar nebuvau praradusi prigimtinio gebėjimo priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, o gal tiesiog intuityviai stengiausi kiek galėdama nutolinti klausimų metą. Galbūt jau tada žinojau, kad atsakymai man nebūtinai patiks.
Metas klausti atėjo greičiau, nei galvojo seneliai, anksčiau, nei spėjo tam pasiruošti, labai netikėtai ir man pačiai.
Vieną vasaros, kai man suėjo septyneri, vakarą, duonos pluta išlaižęs iš lėkštės vakarienės likučius, senelis pasakė: „Mou laikas į mokyklą“. Jis nešaukė. Dar keisčiau atrodė iš močiutės rankų išsprūdusi druskinė, šukėmis žyranti ant virtuvės grindinio. Lyg eiti į mokyklą būtų baisiausia, kas gali atsitikti vaikui. „Bet juk galėtų dar metus palaukti“, - šluodama duženas sumurmėjo. „Negalėtų, Pauliau. Mou sep-ty-ne-ri. Kada nors turės pradėti“ – paprieštaravo senelis. „Tavęs vis tiek neperkalbėsi“. Jiedu niekada ilgai nesiginčydavo, jų barniai būdavo panašūs į mandagų pasikeitimą priešingomis nuomonėmis iš anksto žinant, kieno žodis čia paskutinis. Senelio juk vis tiek neperkalbėsi.
Tą rudenį pradėjau lankyti mokyklą. Pirmaisiais mėnesiais stengiausi perprasti naujas taisykles ir nepastebėjau, kad vaikai manęs vengia, o mokytoja – keturiasdešimtmetė su pusmetine šukuosena - savo auklėjimo metodus taiko visiems, išskyrus mane. Tuo metu jau mokėjau skaityti ir rašyti - su seneliu šifruodavom smulkias raideles ant mamos siunčiamų vokų antspaudų ir didelėm, tiesiai, it pagarbą atiduodantys kareiviai, surikiuotom raidėm mamos rašomus adresus; su močiute, keliaujant į miestelį kasdieninių pirkinių, šūkaliodavom ant medinių iškabų apsilaupiusiais dažais išpieštus parduotuvių užrašus: „Krautuvė“, „Gastronomas“, „Ūkinės prekės“, „Univermagas“; aš net mokėjau kirilica iškeverzoti BTR – „bolšoy treiler rybolovnyj“ ir „AKADEMIK“, - vardus laivų, kur dirbo mama ir be vargo suraitydavau savo vardą ir pavardę. Mokėjau skaičiuoti. Senelis mėgo skaičius. Kartu skaičiuodavom sirpstančias braškes, obuolius krituolius sodo žolėje, katės atvestus kačiukus, apgamus ant močiutės rankos, kartus per savaitę, kai Kristė gauna gėlių nuo gerbėjų ir kuris iš mūsų trijų įveikė daugiausiai blynų vakarienei. Pirmaisiais metais mokykloje nelabai turėjau ką veikti. Užtad buvo kitų rūpesčių. Niekaip negalėjau priprasti prie skambučio. Kaskart jį išgirdusi krūptelėdavau, mąsčiau, argi tie, kas sugalvojo tokią tvarką, negalėjo parinkti malonesnio garso? Nemėgau mokyklos dėl to kas keturiasdešimt penkias minutes pasigirstančio metalinio triukšmo. Nesupratau, kodėl kalbėtis su mokytoja galima tik stovint. Kodėl pertraukų metu reikia vaikščioti ratais. Kodėl kuprines būtina laikyti suolo dešinėje. Kodėl rašyti reikia dešine ranka ir kodėl draudžiama paišyti sąsiuvinių paraštėse. Kodėl mokytoja liniuote daužo vaikų pirštus arba suka ausį už bet kurios iš šitų taisyklių, kurių naudos mums niekas neaiškino, sulaužymą. Įsivaizduodavau, kas būtų, jei tokios keistos tvarkos laikytumėmės namuose: diena suskirstyta keturiasdešimt penkių minučių gabaliukais, kiekvienai atkarpėlei – po darbą: keliamės – rengiamės; gaminame-valgome. Pagal skambutį. Tarp kasdieninių darbų būtų pertraukos, kai galėčiau apeiti du ratus aplink kiemą susikibus rankomis su Juozuku. Senelis būtų mokytojas ir kalbėtis su juo būtų galima tik stovint, kaskart grįžęs namo, jis nepamirštų patikrinti, ar daiktai surikiuoti teisingose pusėse ir, jei rastų ką padėtą ne vietoj, suktų ausis man ir močiutei.
Apmalšus prigimtiniam poreikiui tam, ko nesuprantu, ėmiau pastebėti daugiau. Kitos mergaitės po pamokų vaikščiojo grupelėmis, tarpsavyje keitėsi vaikiškais mažmožiais ir pašnibždom dalinosi mergaitiškom savo paslaptim. Manęs nekviesdavo, o jei mūsų keliai susikirsdavo, klegesys pritildavo, visos per rankas leidžiamos brangenybės nutūpdavo plisuotų sijonėlių kišenėse ir jos, visos drauge, kaip pabaidyti viščiukai, perkeldavo savo žaidimų aikštelę toliau nuo mano ausų ir akių. Negalėčiau sakyti, kad sielojausi dėl tokio jų elgesio, jų žaidimaima atrodė nuobodūs, o jos pačios, straksinčios laibomis baltomis kojinėmis apautomis kojytėmis, žiūrinčios, kad neišsipurvintų batelių, glostančios sijonėlių klostes, man atrodė lyg bažnyčios šventoriuje per šventes pardavinėjami cukriniai ledinukai – gražūs pažiūrėti, tačiau iš tiesų taip apveliantys burną lydyto cukraus plėvele, kad sunku šnekėti.
Juozukas, antrokas, puikiausiai prisitaikė prie gestapiškos mokyklos tvarkos. Atrodė vyresnis net už  ketvirtokus, todėl jo niekas nepravardžiavo. Pats Juozukas su visais buvo draugiškas, sveikindavosi plačia šypsena ir neleisdavo nieko skriausti. Jokių mergaičių tampymų už kasų. Jokių mažylių stumdymų ir spjaudymusi seilėtais popieriaus gniužulėliais pro tuščiavidurį vamzdelį. Jokių smeigtukų mokytojos kėdėje. Jokių prasivardžiavimų. Kartą nugirdęs, kaip bandoma šaipytis iš mano vardo, Juozukas, uždėjęs ranką ant šaipūno pakaušio, draugiškai jam paaiškino: “Tavo pavardė Gnojauskas, ar ne? O žinai, ką kroatiškai reiškia “Gnoj”? Nežinai? Mėšlas! Tai kas, išeitų, tu būtum pagal pavardę Kroatijoj? ”.
Tikras Juozuko vardas buvo Jozo. Ilgai nenutuokiau, kad likę vieni du su tėvu, jie kalbasi kroatiškai, tad savo gimtąją kalbą jis valdė taip pat puikiai, kaip ir tą, kuria kalbėjo su likusiu pasauliu.
Po pamokų mudu kartu kulniuodavom namo. Aš – linksmai tabaluodama laisvomis rankomis, jis – kiekvienoje tįsdamas po kuprinę. Cukriniai ledinukai pavydžiais žvilgsniais smaigstydavo mano nugarą.
Antraisiais mano mokslo metais nutiko du svarbūs dalykai: senelį ištiko pirmasis širdies smūgis, o pas Gorią su Juozuku beveik apsigyveno Kristė. Ir viena, ir kita įvyko bemaž vienu metu ir buvo netikėta kaip sniegas vidurvasary.
Senelis, pastaraisiais mėnesiais susišūkaudamas su mama kitame pasaulio gale, pasakojo jai, kad skauda  galvą ir raižo skrandį. Nutylėdavo apie pykinimą ir vėmimą, nors jau kuris laikas žiaukčiodavo užuodęs smarkesnį kvapą. Pakabinęs ragelį šūkaliodavo: “Tavo mama ne viso proto, Mou! Sako, bus IN-FARK-TAS! Nuo kada prakeikti skrandžio skausmai yra infarktas? Pasakytų, ko negalima valgyti! Višta! “ Nenutuokianti, kas tas infarktas ir ar įprastu tampantis senelio vėmaliojimas gali būti jo pranašas, linksėjau, reikšdama vaikišką pritarimą jo pasipiktinimui. Mudviejų – sąjungininkų – komandą išardydavo močiutė. „Užsidirbti ligą tai tikrai gali.. “, - pradėdavo iš tolo. Tavo darbas ne silpnai širdžiai“, - tęsdavo. „Ne silpniems kiaušams“, - burbtelėdavo senelis. „Ne silpnai širdžiai“, - varydavo savo močiutė, - „ir tu visai savim nesirūpini“. “ Nieko tokio, Pauliukai, manim pasirūpini tu. “ „Joks aš tau ne pauliukas, kvaily; vitaminus geri? Negeri! Valgai laiku? Nevalgai! Kraują tikrini? Ne! Sunku pasitikrinti? “ Paskutinį klausimą močiutė ištardavo beveik meilikaudama, bet senelis yra senelis – jo neperkalbėsi. „Aš sveikas, Pauliau, iš tikrųjų“, - baigdavo ginčą. Močiutė dar kurį laiką vaizduodavo supykusi, bet iš tiesų jos veide, atidžiau pažiūrėjus, galėjai perskaityti baimę. „Mamytė turbūt neklysta“, - sakydavo man, kai likdavom vienos dvi – lyg mano mama kada nors būtų klydusi! – ir grėsmės nuojauta pakibdavo virš manęs ir aš norėdavau, kad močiutė liautusi kalbėjusi.
Netrukus negeros mūsų nuojautos įgavo kūną. Vėlyvo rudens dieną grįžtant iš mokyklos, priekyje manęs prieš vėją besiiriančio Juozuko vos nepartrenkė iš kiemo išsukanti greitukė. Pagalvojau, kad jei pavyktų pakankamai plačiai prasižioti, savo pačios pirštais iš galugerklio galėčiau išsitraukti širdį – taip stipriai ji blaškėsi ten, kur vyrai turi Adomo obuolį. Pro automobilio langą spėjau pamatyti rusvą garbanotą močiutės pakaušį („Durna galva nežyla, Pauliukai! ”).
Parėjau į tuščius namus – kūrenosi krosnis, ant virtuvinio stalo riogsojo paskubomis nukaistas puodas. Uždariau praviras paliktas drabužių spintos duris, miegamajame ant svirtelės pakabinau  telefono ragelį. Stovėjau, nesugalvodama, ką dar galiu padaryti, kad mūsų gyvenimas vėl būtų koks buvęs. Susiriečiau nuo minties, kad senelio gali nebebūti. Gal jau nebėra.
Išgirdau atsidarančias lauko duris – beveik patikėjau, kad jie grįžo – abu, sveiki gyvi, ir aš viską – greitukę, į šalį šokantį Juozuką, močiutės pakaušį - tik įsivaizdavau. Bet tai buvo Juzė. Įšsigandęs ne mažiau už mane tankiai alsavo, gintarinės akys lakstė į šalis lyg kutenamos, į kelnes vis šluostėsi prakaituotus delnus. “Tėtis… ten… Kristė… tamsu… ant kilimo… nuogas! ” iš pradžių pagalvojau, kad Gorią, o gal Kristę taip pat ištiko širdies smūgis, nebuvau tikra, kad tai neužkrečiama,, kažkuris jų kitą, tą, kuris nuogas, bando gaivinti, bet, Juozukui išstenėjus „bu.. bu.. bučiuojasi! ”, supratau. Sukikenau, pamiršusi,  kas vyksta mano pačios namuose. “Kas? “, - sumirksėjo Juozukas. „Tavo tėtis ir Kristė, Augustinai, žiopliau! ”. Džiaugiausi, kad kurį laiką galiu išvengti minčių, kaip mes su močiute turėsime prižiūrėti jau nebe vieną, o du kapus ir nė nepastebėjau, kad Juozuką pavadinau seneliškai. “Eik tu?! ”, - negalėjo patikėti Juozukas, lyg čia ne jis, o aš aptikau pliką Gorią, ant kilimo glamžntį musų puikiąją pyragėlių kepėją. “Pala, o kur tavo močiutė? ”, - tik pažiūrėjau į jį ir jis susizgribo, - “Greitoji… Monja, tavo močiutė mirė? ”. “Eik tu šikt, durniau! ”, - išrėkiau ir pravirkau.
Močiutė grįžo pavakare, užverktomis akimis. Nenusivilkusi palto prisėdo prie stalo ir, pirštu vedžiodama spirales ant suodino puodo, prašneko: “Senelis serga, Mou”. Dabar, kai jo nėra su mumis, mes kalbame jo kalba, lyg taip bent truputį jo galėtumėm susigrąžinti. “Senelis labai serga” -, tęsė močiutė, - “ir aš turiu grįžti į ligoninę, o važiuoti negali, bet nenoriu, kad būtum viena per naktį. Nakvosi pas Gorią, einam. ” Nepasakė “šiąnakt”, supratau, kad tai galėjo užtrukti. “Goria turbūt negalės”, - pasakiau, prisiminusi pasimetusį Juozuko veidą. “Tada pas Kristę”, - atrodė, kad močiutė nekantrauja grįžti į senelio palatą ir neprieštarautų, jei pati sugalvočiau, kur man pasidėti. “Ir Kristė… užsiėmusi”, - sumurmėjau, galvodama, kad jei viskas būtų kitaip, šita istorija atrodytų smagi. “Ką čia šneki? Mona, negali per naktį būti ligoninėj ir tikrai neliksi čia viena! ”, - į močiutės balsą grįžo įprastos valdingos gaidelės. „O aš sakau tau, kad ir Goria, ir Kristė dabar užsiėmę“, - atšoviau, - „vienas kitu! ”. Močiutės veidas atgavo spalvą, akys išsiplėtė. „Ant kilimo, o kažkuris iš jų – nuogas! “, - užbaigiau. „Teks apsirengti“, - stodamasi nuo stalo nusprendė močiutė.
Kaimynus radome aptūpusius sofą. Gorią trynė tarpuakį, lyg vis neapsispręsdamas, ką čia pasakyti, Juozukas, sėdėjęs par vidurį, tarsi užsuktas gręžiojo galvą tai į vieną, tai į kitą, laukdamas, kol kuris nors galiausiai prabils, Kristė tylėdama ant piršto suko plaukų sruogą, ir, nors lūpos buvo sučiauptos, akys kvatojo.
Močiutė užkėlė iš namų atsineštą puodą ant viryklės („pavirkit gerą pusvalandį – turėsit vakarienei“) ir už rankos nusivedė nesipriešinantį Gorią į kitą kambarį – papasakoti, kas įvyko ir paprašyti rūpintis manimi iki rytojaus, kol galės grįžti namo. „Seneliui širdies smūgis? Infarktas? “, - paklausiau, į nieką konkrečiai nesikreipdama, kai močiutė neatsisveikinusi išėjo. „Taip, Mona“, - Goria nė nemėgino sukti kalbos. Regis, jam palengvėjo, kad nebereikia galvoti, ką pasakyti Juozukui apie „nuogas ant kilimo bu-bu-čiuojasi“.  „Jis mirs, ar ne? Mirs, Goria? “, - „Nežinau. Palaukim per naktį ir pamatysim. Tavo senelis stipri. “ Kristė pakratė galvą, lyg stengdamasi išpurtyti iš jos mintį, kad senelis galėtų mirti, tada, pakilusi nuo sofos, žvaliai pranešė: „Atnešiu pyragėlių prie sriubos“, - eidama link durų dar atsisuko ir nei iš šio, nei iš to pridėjo: „Kas galėjo pagalvoti? ” Nebuvo aišku, kalba apie senelį, ar apie save su Goria.
Vakarieniavome drauge, plepėjome nei šį, nei tą, protarpiais tai vienas, tai kitas nusijuokdavom. Galėjai pagalvoti, esame šeima. Pavalgius Kristė nurinko stalą ir, vikriai suplovusi indus, atsisveikino. O tada apsivijo rankomis Gorios kaklą ir kelioms ilgoms sekundėms prigludo prie jo lūpų. Mudu su Juozuku susižvalgėme. Tą vakarą nebesitikėjome jokių paaišknimų, o ir vargu ar būtumėm norėję jų klausytis – išvarginti ilgos poietės, svajojome kristi į patalus ir sumigti, tikintis, kad rytoj pasaulis atrodys paprastesnis.
Sustūmęs du išsėdėtus krėslus taip, kad iš jų išeitų vaikiško dydžio lovelė, suklojęs ten pūkines antklodes ir įmetęs porą pagalvių, Goria palinkėjo man saldžių sapnų, o pats nusivedė sūnų į virtuvę. „Ja je volim, Jozo, pokušati razumjeti. Sada idite u krevet. “ Nemokėjau jų kalbos, tačiau nujaučiau, ką tie žodžiai galėtų reikšti.
Ryte mane pažadino močiutė. Išsikeberiojusi iš impovizuotos lovos jaučiausi lyg šachmatų arklys – maudė visą kūną, bet tai nebuvo svarbu. „Senelis sveiksta“, - pranešė, tarsi tai nebūtų aišku, vien į ją pažvelgus, ir su tokiu pasididžiavimu, lyg senelio sveikimas - neginčytinas pačios nuopelnas. Paraginusi rengtis, nubėgo namo, - ketino praleisti pusdienį gamindama man, Juozukui ir Goriai („Negalit būt gyvi vien pyragėliais! “) ir – ką nors ypatingo – seneliui („To ligoninės viralo kiaulės neėstų! ”). Parėjusi namo, susirangiau savo vietoje prie virtuvinio stalo, stebėjau, kaip aplink puodus sukasi močiutė ir klausiausi nenutrūkstančio žodžių srauto: “…o tada atsimerkė ir rėkia: “Tai infarktas, ką, Pauliukai?! ”, aš tik galva linkt, o jis - “Gudri ta mūsų daktarka, nieko nepasakysi”, o paskui - “Kviesk gydytojus, noriu namo. ” Žinai gi, Mona, jam nepaaiškinsi, pakviečiu aš daktarą, jis “Tai aš gal jau eisiu, tik nuimkit nuo manęs tuos šniūrus”. Daktaras žiūri akis išpūtęs, galvoja, seniui protas pasimaišė, vos prišnekinom pasilikti, Mona, tas tavo senelis, jei įsikals ką, nors kuolą ant  galvos tąšyk! ” Puoduose kunkuliavo valgiai, keptuvėse čirškėjo padažai, močiutė vis kalbėjo ir kalbėjo, o tada grįžo senelis. Įžirgliojo pro duris lyg niekur nieko. Įkvėpęs tiršto troškinamų kukulių aromato, kyštelėjęs nosį į džiovintais baravykais pagardintą kunkuliuojančių barščių puodą, prajuko: “Mano laidotuvėms, ruošiesi, Pauliukai? ”. Spoksojau į iš po palto kyšančias ligoninės pižamos klešnes. Pabėgusį nuo širdies smūgio, jį gal4jo pričiupti plaučių uždegimas. Močiutė, atgavusi amą, tik burbtelėjo “beprotis”. “Alkanas beprotis”, - atsiduso senelis. 
Toliau gyvenimas tekėjo įprastai. Tik atidžiai žiūrint galėjai pamatyti, kad šis tas pasikeitė. Vieną naktį, prabėgus gal pusmečiui po senelio grįžimo, ėjau į virtuvę atsigerti ir radau jį ten, prie stalo, abiem delnais pasirėmusį galvą. “Nemirk”, - pasakiau nei šį, nei tą. “Kada nors teks, Mou”, - atsakė visai nenustebęs dėl tokio mano prašymo. “Kas būtų, jei kiekvienas senis gyventų, kiek panorėjęs? Žemėje neliktų vietos jauniems žmonėms. Vaikams. Mirtis – normalus dalykas, Mou”. Prisiglaudžiau prie jo nugaros. Įsivaizdavau pasaulį tokį pilną senukų, kad jie stovi susispaudę, lyg per Velykų mišias bažnyčioje. “Bet tu dar nelabai senas”. “Dar nelabai”, - nesiginčijo senelis, o aš išgirdau, kad jis šypsosi.
Goria ėmėsi Kristės “kavinės”. Išgriovęs vieną sieną, nameliuką paplatino ir pailgino, naudodamas nežinia kur sužvejotas lentas ir didžiulius lakštus faneros. Viduje pastatė du stalus – kiekvienas - apvalus svyruojantis diskas ant aukšto geležinio strypo ir be kėdžių (“prisisėdės autobuse”), prie jų pageidaujantiems pateikdavo paties užplikytos tirpios kavos. Virš langelio, per kurį Kristė toliau kaišiojo karštus pyragėlius nenorintiems užeiti, pakabino ryškiai raudoną lentą, kur auksinėmis didžiosiomis raidėmis buvo įrašyta: “KAVINĖ”.
Į mūsų kiemą vis dar dažnai užsukdavo puokštėmis nešinas gėlininko pasiuntinukas, bet dabar Kristė buvo Gorios mergina. Juozukas iš pažiūros “neėmė į galvą”, nors retkarčiais svarstydavo, kodėl tėvas vis rečiau kalba apie mamą, o prie Kristės ir visai nieko nenori pasakoti. Mačiau, kad mano draugo smegenys verda, mėgindamos teisingai išspręsti naują lygtį: jei tėtis tikrai myli Kristę, ar jis nebemyli mamos? Ar ją prisimena? Ar, kad nebenori apie ją kalbėti, reiškia, kad nebesitiki susitikti? Ar ir Juozukas amžiną savo viltį “kada nors pasimatyti” turėtų bent laikinai pamiršti, o dar geriau – suvis palaidoti?
“Ar galima mylėti du žmones? ”, - kartą paklausė manęs. “Aišku. Aš myliu močiutę, senelį, Gorią, tave ir mamą – penkis! ”.  “Tu myli mane? ”, - Juozukas nukaito ir, pats tai pajutęs, suskubo grįžti prie savo klausimo: “Bet aš klausiu, ar galima mylėti dvi moteris, žinai, kaip žmonas, tik dvi, o ne vieną?.. ”, - kalbėjo rausdamas, nusukęs akis, tik norėdamas įsitikinti, kad gerai suprantu, įsispoksojo į mane iš padilbų, slėpdamasis po juodomis blakstienų vėduoklėmis. “Tavo mamos ilgai nėra, Jozo”, - pasakiau rimtai, - “gal visai nebėra, gal ji… mirė”. Juozuko akys išsipūtė, jis apglėbė save rankomis ir minutėlę nustojo kvėpavęs – lyg po smarkaus smūgio į paširdžius. “Kaip mano tėtis…”, - pridūriau, nevėkšliškai bandydama pasitaisyti, siūlydama jam žiūrėti ir į mano žaizdą, suprasdama, kokį netikėtą skausmą sukėliau savo vieninteliam draugui. Pasirodė, pats buvo apie tai galvojęs. “Gal ir taip… Bet kuo daugiau Kristės, tuo labiau mirusi mama… ” Nežinojau, ką atsakyti, todėl tik gūžtelėjau ir ranka sutaršiau Juozuko garbanas.
Dalykai, kurių nesuprasdavau, kutendavo mane iš vidaus iki išsiaiškinami, taigi, “ar galima mylėti dvi moteris kaip žmonas”, vakarieniaujant pasiteiravau senelio. “Kokių čia nesąmonių klausinėji?! ”, - močiutė kilstelėjo peilį, bet senelis dėjosi jos negirdįs, sulenktu smiliaus krumpliu du kartus barkštelėjo į stalą, tada suėmė mano veidą milžiniška savo ranka ir atsakė: “Ne”. “Paklausykit, kas kalba”, - burbtelėjo močiutė, bet senelis  elgėsi lyg imtuvas, visiškai nejautrus jos garso bangoms. „Klausi sudėtingų dalykų, Mou. Mylėti – tai liudyti kito žmogaus gyvenimą. Supranti? “ Papurčiau galvą. „Kaip laikyti kiaušinį. Tokį didelį, kad gali pakelti tik abiem rankom. Vieno žmogaus rankos per mažos nulaikyti du kiaušinius. “ „Ar vieną kiaušinį galima padėti ir pasiimti kitą? “. „Išmesti“, - patikslino senelis. Padėti nėr kur. Kartą paėmęs, gali tik išmesti, jei, pavyzdžiui, nori pasiimti kitą, bet toks noras – tikra kvailystė, visi jie – vienodo svorio, visus taip pat sunku nešti, visi taip pat dūžta. Visų žmonių gyvenimai vienodi, Mou. Mes gimstame ir mirštame, tuo tarpu stengiamės būti laimingi“. Norėjau tęsti pokalbį, bet močiutė, išraudusi, lyg po pusbutelio naminio vyno, mostaguodama rankomis nuvijo iš mano burnos beišskriejantį dar vieną klausimą ir, tarsi mūšiui vadovaujantis generolas, sukomandavo: „Gana  filosofijų! Valgykit, atšals! ” Tokia ji buvo – mėgo paprastą, pačios įvestą tvarką, visus sočiai maitinti karštais naminiais valgiais, žiūrėdavo, kad namai būtų švarūs, o šeimynykščių drabužiai – tvarkingi, kad, prieš guldamiesi, visi nusimazgotų kojas ir išsišveistų dantis. Mažiau kalbų, daugiau darbų. Močiutės meilę liudijo kas vakarą nublizginami uniforminiai senelio batai ir kas rytą milžiniškame puodelyje plikoma stipri arbata su pirštu nubrauktu valgomuoju šaukštu cukraus. Kasdieniais darbais, neatšaukiama rutina ji lyg malda gynėsi nuo savo demonų. Susigalvojusi taisykles, kiekvieną dieną vilkeliu sukdamasi atlikdama tuos pačius, metų metais gludintus judesius, laikė duris užtrenktas Nelaimei.       
Pokalbį apie kiaušinius papasakojau Juozukui. Išklausęs, visu ūgiu išsitiesė ant baigiamos išaugti savo lovos, įsispoksojo į lubas ir prašneko bespalviu balsu: „Tai mano mamos gyvenimą tėtis išmetė ir pasiėmė Kristės, bet tai visai nesvarbu, nes tarp jų nėra jokio skirtumo? Mona, senelis nusišneka“. Negalėjau ginčytis – senelio pamiršau paklausti daugybės dalykų – kaip būna, kai žmogus iš tavo gyvenimo išeina – miršta ar kaip nors kitaip dingsta, kaip Juozuko mama? Kas nutinka, jei kiaušinis netyčia išsprūsta iš rankų? O jei pavargsti jį laikyti? Ar, kartą išmetęs, gali jį vėl pasiimti? Kada ir kas tau paduoda kito žmogaus gyvenimą? Kaip suprasti, kad jį jau turi?
Kiti dveji mokslo metai prabėgo lygiai kaip ir pirmieji, - vaikai manęs šalinosi, mokytoja nematė, Juozukas lydėdavo namo. Visai dėl to nesistebėjau ir nesijaudinau, netgi radau būdų tokia išskirtine savo padėtimi pasinauoti – ėmiau įžūliai ignoruoti beprasmes taisykles, kuprinę dėdavau, kur noriu, per pertraukas nė neketinau vaikščioti ratais, eksperimentuodama išmokau rašyti kairiąją ranka ir už tai nė karto negavau per pirštus liniuote. Kalbant apie žinias, vis dar dar lenkiau bendramokslius, - apie skaitymą, rašymą ir skaičiavimą jau pasakojau, vėliau prasidėjęs gamtos pažinimas taip pat buvo vieni juokai, snelis jau kadais buvo išūžęs man galvą kur kas sudėtingesnėmis pamokomis, nei rasdavau mokyklinėje knygelėje „Mūsų pasaulis“. Apskritai, mokyklos lankymas buvo tarsi viena močiutės taisyklių, kasdienės rutinos dalis, kai žinai, kad taip turi būti, ir taškas, tuosyk tikrasis mano gyvenimas vyko namie ir kaiminystėje.
Kristės kavinė klestėjo, karštų pyragėlių ten pirkdavo ne tik keliaujantieji autobusais, bet ir miestelėnai, pietų pertraukai prasidėjus netingėdavę pėdinti ketvirtį valandos iš miestuko centro. Ilgakojai stalai būdavo apspisti pietautojų, netilpę stoviniuodavo pakampėmis, iš senų puodelių nuskilinėjusiais kraštais siurbčiodami tirpią kavą, neskubriai dalindamiesi dienos naujienomis. O Kristei užaugo pilvas. Man atrodė, kad vieną dieną jis, didelis lyg gruziniškas arbūzas vidurvasary, pakibo ant dar vakar buvusio liekno Kristės liemens. Iš tiesų tą jos pilvą pastebėjau tik tada, kai Juozukas man pranešė, kad „tėtis susimeistravo naują vaiką“. Prisiminiau, kaip senelis pasakojo istoriją apie kažkurio vandenyno saloje gyvenusius aborigenus, kurie nematė į jų krantą plaukiančių atradėjų laivų. Nematė jų nė tuomet, kai tie prisišvartavo pakrantėje. Senelis aiškino, kad taip buvę todėl, kad aborigenai neįsivaizdavo, kad egzistuoja toks dalykas, kaip laivas, nebuvo apie juos nei girdėję, nei jų matę, taigi, tiesiog nefiksavo baltaburio paveikslo, tam vaizdiniui jie buvo akli. Panašiai nutiko ir man su Kristės pilvu – niekad iki tol nebuvau regėjusi nėščios moters, nors žinojau, kaip dauginasi gyvūnai, net drauge su seneliu stebėjau iš motinos katės po vieną išnyrančius aklus plikus katyčius, niekaip negalėjau pritaikyti to žmogui. Moteriai. Taigi, Kristė išsipūtė, drauge su ja, regis, dar labiau ištįso ir paplatėjo ir taip aukštas ir tvirtas Goria. „Vai vai, koks išdidus“, - atlaidžiai nusišaipydavo močiutė, stebėdama jį, septynmyliais žingsniais žirgliojantį iš kavinės per kiemą namo ir atgal, nešantį cukrų ar kavą, arba permatomuose polietileno maišeliuose užrištų raugintų kopūstų prie pyragėlių – nelygu, ko pritrūkdavo. Atrodė, Goria nosimi debesis aria, o prie veido prilipo šypsnys.
„Tėvas laimingas, kaip rublį radęs“, - sakė Juozukas, pats aiškiai jausdamasis kitaip. Užsispyręs savo būsimąjį broliuką ar sesytę vadino „tuo vaiku“ ir nenorėdavo klausytis Gorios kalbų, kad po visko, kas nutiko, štai pagaliau jie ir vėl gali mėgautis tikros šeimos ramybe. „Kodėl nemėgsti Kristės? “, - kartą, keliaujant namo iš mokyklos, paklausiau savo draugo. „Kodėl manai, kad nemėgstu? “ Neatrodė, kad nori šnekėtis. „Matau. Tau nepatinka Kristė. Įdomu, kodėl“, - neketinau pasiduoti. „Kristės aš nei mėgstu, nei nemėgstu. Žinai, kas man nepatinka? Man nepatinka, kad tėvas elgiasi, lyg mamos nebūtų buvę ir nori, kad aš elgčiaus taip pat. Sako, kad mes šeima, bet kokia iš mūsų šeima, Mona, jei Kristė nesupranta nei žodžio mūsų su tėvu kalbos, kažkur nukišo – gal išmetė? – mamos nuotrauką ir devynis  mano ir tėvo gyvenimo metus. Be to, kai jo nėra, jinai pasislėpus rūko! ”. Paskutinė Juozuko frazė nuskambėjo kaip supykusio vaiko, skundžiančio savo skriaudėją, bet tai, kas buvo pasakyta iki jos, nugramzdino mane į apmąstymus apie savo pačios šeimą. Mes visi – senelis, močiutė ir aš – gyvenome taip, lyg nei tėčio, nei mamos nebūtų buvę. Nors abu buvo minimi ir niekas neslapstė fotografijų, o mama bent kartą per metus mus lankydavo. Nepaisant to, kad jos vizitai močiutei sukeldavo nerimo priepuolius, mat lyg smarkus lietus rugpjūčio voratinklį suardydavo nusistovėjusią mūsų kasdienybę, praslinkus lankynų savaitei viskas stodavo į savo vėžias ir, išskyrus naujas egzotines kriaukles, nutūpusias sekcijos lentynas (vienintelės ir visada tos pačios iš tolimųjų plaukiojimų mamos vežamos lauktuvės), niekas neprimindavo retos ir, tiesą sakant, neypatingai laukiamos viešnios. Nusistebėjau, kiek mažai žinau apie savo tėvus ir prisižadėjau sau, kai tik pasitaikys tinkama proga, paklausinėti senelių. Ilgai laukti neteko.