Kavinėse

Penkiolika blondinių raštuotomis kojomis
Juodomis galvomis groja kėdėmis kažkur už nugaros

Mano namai kavinės ir aš laukiu kol nebebus
Kol jų daugiau nebebus ir aš vėl atsibusiu
Iš to vienintelio nusibodusio sapno apie save

Jame kvepia jūros dumblas, jame žemė 
Girgžda lyg liptum ant duonos ar druskos
Jame dar gali apkabinti rankomis
Atsisveikinimas tęsiasi taip ilgai – pamiršti tuoj
Išeisiantis

Tada nustosiu matyti save tik aprūkusiame veidrody
Šokti su svyruokliais, kurie save vadina žmonėm ir
Žmonėmis, kurie sveria minutes ir laikrodžius vietoj
Širdies ir plunksnos

Žmonėmis kaip ir aš, kuriems neberūpi
Rūpėti

Bet po sapno atrodo, kad
Penkiolika Džonatanų Livingstonų Žuvėdrų
Pešasi dėl gabalėlio žuvies -
Ne tos jaukios blondinės