Kai
bręstant dienai, aušra barsto dulksną,
senuos voratinkliuos šviesa lašams įkliūva,
spindintį momentą pagauti bandantis
fotografas vietoj šlovės rason įkrinta,
bunda apglėbtos rūko rudenėjančios
pievos, kai
kylant rytmečio saulei, plonos užuolaidos
miego nebeapsaugo, o išalkęs
po nakties klajonių katinas
duris vis braižo, kai
paskutiniai sapno likučiai pažyra
kaip toji vaza nuversta vaikystėj -
aš norėčiau išgirsti,
ką tąsyk išgirdo mama.