darbinis failas. pirma dalis.

„Gyvenimas yra visoks. Kad ir kaip nustebtum, gali nustebti dar labiau. Bet kada, Mona, bet kada gali atsitikti bet kas. Negali to išvengti. Bet gali pasiruošti. Būk laisva, Mona. Nekurk planų, nesisavink žmonių, nekaupk daiktų, neprisirišk prie vietų, neduok įžadų, priesaikų ir net pažadų. Būk laisva, nieko nesitikėk ir nelauk, nieko nekaltink ir niekada nesiteisink. Tu niekam nepriklausai, Mona, bet ir tau niekas nepriklauso. Išskyrus laiką, kurį atsitiktinumo dėka gavai dovanų. Po to nebebus nieko, ir gali būti, kad akimirką prieš viskam dingstant tu gailėsies kiekvienos išbarstytos sekundės. O gal ir ne. Sakau tau, vaike, gyvenimas nenuspėjamas. “
Aš klausiausi.
Vėlyvo pavasario vakarą kambary buvo beveik tamsu, bet niekas, iš seno įpročio, nežiebė šviesos, kol „žvirbliai nesutūpę“. Į langą braižėsi jazminas, ant šviestuvo palubėj suposi bjauriai murzinos juostos musėms gaudyti, girdėjosi persenusio kaimynų šuns amsėjimas.
Man buvo gal aštuoneri, o gal ir devyneri, prisimenu, kad nuo kėdės dar nesiekiau žemės, labai norėjau mataruoti kojomis, bet jaučiausi per didelė. Ir pokalbis atrodė rimtas. Mama pirmą kartą taip ilgai su manim kalbėjo.
Šiandien, narpliodama savo šeimos istoriją, suprantu, kad tai – mano dėlionė, iš pasakojimų, laiškų, žmonių, mano pačios atsiminimų, o tai jau savaime ypač neobjektyvus dalykas.
Mano vardas Mona. „Monikutė? “ – perklausdavo visi, kai buvau maža mergytė; „Monika? “ – tikslindavosi nauji pažįstami, kai užaugau. „Mano vardas Mo-na“ – pakartodavau skiemenuodama, - žmonės kaipmat įsimindavo ir beveik niekuomet nemėgindavo iškraipyti. Saugojau jį kaip dovaną, vieną iš nedaugelio, kurias man įteikė motina. Neskaičiuoju nuotraukų, kurias ji siųsdavo kaskart, užtikusi veikiantį paštą.
Pirmasis mano prisiminimas yra apie nuotraukas. Buvau trejų ar ketverių, jaukiai susirangiusi ant taburetės prie virtuvės stalo. Tais laikais nebuvo kūdikių kėdučių ir daugybės kitų vaikiškų nesąmonių, nereikalingų vaikams ir skirtų pasipelnyti iš daiktais įtikėjusių jų gimdytojų. Tais laikais, užėjęs į namus, kur gyvena kūdikis, jusdavai jį iš kvapo – rankomis skalbtų ant per kambarį ištemptų virvių džiūstančių vystyklų, virinamų buteliukų, ore sklandančių vaikiškos pudros dulkių.
Sėdėjau ant taburetės prikūrentoje virtuvėje, močiutė maišė tešlą,  krosnyje spragsėjo malkos, protarpiais ūžtelėdavo kaminas, lango plyšiai buvo prikimšti vatos ir užklijuoti lipnia juosta, kurią pavasarį nuplėšus likdavo nenugremždžiami dryžiai; nepaisant to, jei vėjas buvo stiprus, kaip tą vakarą, nertos užuolaidėlės virpėdavo. Girdėjau grįžtant senelį. Po sunkiais batais girgždėjo plačiais žingsniais matuojamas sniegas, cyptelėjo varteliai, girdėjau atveriamas priemenės duris (tais laikais žmonės nesivargino rakinti durų – nebent nakčiai), žinojau, kad senelis nusivožia kepurę, nusitraukia didžiules pirštines ir galiausiai su kamuoliu ledinio žiemiško oro ir keliomis pasiklydusiomis snaigėmis įgriūna pasveikinti mūsų. Po jo gremėzdiškais, storai sniegu aplipusiais batais tuoj pasklido balutės – „koks kvailys mūrija pečių prie laukujų durų? “ – kas žiemą piktindavosi, regis, tikrai pamiršęs, kad pats tas duris prieš kelis dešimtmečius išsikirto buvusio miegamojo sienoje, kad turėtų „atskirą nuosavą įėjimą“, tuo pelnydamas kaimynų pagarbą (sakydavo senelis) ir pavydą (tvirtino močiutė).
Tą vakarą vienoje rankoje senelis parsinešė eglę, didumo sulig juo pačiu, taigi, beveik dviejų metrų, kitoje – voką. Nors buvo Kalėdų metas, visi trys žinojome, kad tai ne šventinis sveikinimas – tie atkeliaudavo mažesniuose, plonesniuose, be to, visuomet baltuose vokuose. O šitas buvo didelis, išsipūtęs, mėlynas (sudrėkęs nuo sniego turbūt atrodė tamsesnis, nei buvo iš tiesų), išmargintas begale antspaudų. Tokius siųsdavo mama, kai tik rasdavo veikiantį paštą. „Mama parašė, Mou! “ – šūktelėjo senelis, purtydamas sniegą nuo palto. Senelis visada šūkaudavo, net tuomet, kai tai daryti ne tik nebūdavo reikalo, greičiau jau reikėdavo būtinai nešaukti; jam neišeidavo kitaip – buvo apykurtis, per karą dirbo išminuotoju ir jam „tiesiai į ausį sprogo bomba“. Aš iki šiol vaizduojuosi senelį, dar jauną vyrą, tįsantį vidurį lauko ir - BANG! – tiesiai į ausį.
„Mama parašė, Mou! ”,  dar kartą šūktelėjo senelis, lyg buvo įmanoma neišgirsti pirmą kartą. Jis niekuomet nešaukė manęs pilnu vardu ir buvo tikriausiai vienintelis žmogus, ant kurio už tai nepykau. Tiesą sakant, mėgau tą jo šūkaliojimą: “Mou! Braškių karalienė! “ – ir nuskindavo didžiausią uogą lysvėje. “Mou” skambėjo kaip “Monos” trumpinys, o tai ne taip jau blogai, turint omenyje, kad senelis nei vieno žmogaus nevadino tikru vardu. Mano geriausią (vienintelį) draugą Juozuką jis šaukė Augustinu, kaimynę čigonę Kristę – Gita, o močiutę vadino Pauliumi. Kai ta supykdavo, rėkdavo į jo sveikąją ausį “joks aš tau ne Paulius, asile tu neraliuotas! ”, bet senelis tik juokdavosi ir kartodavo „nu, Pauliuk, nu, nu... “. Šitas senelio įprotis kartais sukeldavo sunkumų. Naujoką gėlininko pasiuntinuką, atvykusį pristatyti puokštės Kristei nuo dar vieno gerbėjo, lengvai įtikindavo, kad Kristė čia negyvena, bet puokštė turbūt skirta Gitai. Jei pasiuntinukas užsispirdavo, kulniuodavo sau atgal su visa puokšte, įtikėjęs, kad įvyko nesusipratimas. Paaugusi klausiau jo, kodėl taip, bet jis tik nusistebėjo „kaip „taip“, Mou? Vadinu žmones jų  vardais. “ Ir viskas. Nesakau, kad toks jo paaiškinimas mane įtikino (koks iš močiutės Paulius?), bet Juozukas ir man atrodė truputį Augustinas.
Tą vakarą mėlynas vokas nebuvo svarbiausias. Pragulėjo ant stalo, kol valgėme blynus, buvo ten, seneliui statant eglę ir mudviem su močiute karstant ant jos dieną prieš iškeptų meduolių girliandas, niekas jo neprisiminė, kol aš šilto muiluoto vandens dubenyje, močiutės diriguojama, prausiau savo mažą kūnelį, pūpsojo drėgnas ir niekam neįdomus, kai prieš „miegelį šildėm arbata pilvuką“  ir tik paguldžiusi mane į lovą, močiutė atsinešė „laišką“. Iš tiesų tai nebuvo laiškai, - ten nebūdavo parašyta nei žodžio, tik nuotraukų, kiek telpa (šešios ar septynios). Baltu chalatu vilkinti mama. Rašanti prie popieriais nukrauto stalo, stovinti su anspaudu rankoje, pridėjusi stetoskopą prie ligonio krūtinės (ligonio nuotraukoje nesimato), laikanti rankas prie savo smilkinių, lyg juos trintų, siekianti buteliuko iš stiklinės spintelės, tiesianti termometrą. Atrodė, kad mama turi asmeninį fotografą, - nelabai kūrybingą, bet sekantį kiekvieną jos žingsnį, klaksintį vieninteliu mygtuku ir iš akimirkų atrenkantį tas, kurių mes dar nematėme – siužetas fotografijose retai kartodavosi, o nuotraukų mes gaudavome kas kelis mėnesius daugybę metų.
„Mamytė dirba“, peržiūrėjusi nuotraukas, konstatavo močiutė. Be pykčio, pasmerkimo ir be liūdesio. Be  džiaugsmo ir pasididžiavimo. Jokių spalvų. Mamytė dirba. Žinojau, kad mama dirba. Žinojau, kad jūroje. Tolimojo plaukiojimo laivo gydytoja. „Gera daktarė“, sakydavo senelis. Tais retais kartais, kai jiedu kalbėdavosi telefonu, senelis per neįtikėtiną traškesį išrėkdavo jai visus savo negalavimus. Mama neklysdama diagnozuodavo. Man visada atrodė, kad mama tam ir skambina – kad pagydytų senelį. Galbūt taip ir buvo.
Aš žinojau tiek, kiek, močiutės nuomone, turėjau žinoti – mamytė yra daktarė, mamytė dirba jūroje. Mamytės laivas retai grįžta į krantą, todėl mamytė mus retai aplanko, mes negalime plaukti jos laivu, nes vaikučiams ir seniems žmonėms laivuose ne vieta, bet mes dažnai gauname laiškų, tai žinom, kad mamytei viskas gerai, o mamytė žino, kad mes sveiki gyvi. Močiutė manė, kad tiek turėjo pakakti trejų metų mergytei, ir ji buvo teisi.
Tą vakarą, peržiūrėjusi mamos nuotraukas (taip pat, kaip būčiau peržiūrėjusi spalvotas knygelės iliustracijas) ir apkamšyta močiutės, galvodama apie Kalėdas, užmigau saldžiai ir lengvai. Apie mamą negalvojau. Buvau per maža, kad neužmirščiau  jos nuo vieno iki kito apsilankymo, mano mama gyveno nuotraukose.
Senelių namas stovėjo ant kalvos priešais raudonų plytų bažnyčią, dešinėje buvo autobusų stotis – mažytė mažo miestelio stotis, kur buvo būdelė bilietams pirkti, „pavėsinė“, ten trumpam sustodavo kokie trys apvalianosiai autobusai per dieną, prieš vėl išvykdami į kitus mažus miestelius – o gal ir didelius miestus; ir mažytis nameliukas, apie kurį mūsų kaimynė Kristė išdidžiai sakė „kavinė“ ir kur riebaluose virdavo pyragėlius su lašinukais ir per langelį už smulkius pardavinėjo juos keleiviams ir vairuotojams. Namo kairėje, įkritusios į senų liepų glėbį, glūdėjo kapinės. Mes su Juozuku kartais stebėdavom įdomią grandinę – stotyje paskutinįkart pūkštelėjus autobuso varikliui, iš jo išlipdavo juodai pasipuošę ponai iš miesto, traukdavo tiesiai į bažnyčią, užtrukdavo ten kokią valandą, lėtai išeidavo su būriu kitų juodai vilkinčių žmonių, procesijos priekyje būdavo nešamas karstas, varpams mušant, visi sukdavo link kapinių ir netrukus dingdavo liepų šešėliuose. Po geros valandos ponai iš miesto, dažnai jau visai gyvai šnekučiuodami, tuo pačiu takeliu grįždavo į stotį. Ten nusipirkdavo Kristės pyragėlių ir laukdami, kol bus laikas lipti į autobusą, parvešiantį juos atgal į jų įprastus gyvenimus, kramsnodavo. Su Juozuku svarstydavom, iš kur tie žmonės atvyko ir su kuo atsisveikina, spėliodavom, kokius gyvenimus gyvena, ar turi vaikų, jei taip, kodėl jų neatsivežė? Ginčydavomės, ar jiems liūdna, Juozukas sakydavo, kad liūdna, kad ponai iš miesto, aišku, atsisveikino su brangiu žmogum, arba kam iš viso vargintis ir važiuoti, jei tas jiems visai nerūpi? Be to, kam tada taip puoštis? Aš sakydavau, kad susisieloję žmonės taip nerūpestingai nekramtytų riebaluose virtų pyragėlių ir nesišnekučiuotų. Ir nešauktų ant vidun raginančio lipti vairuotojo, kad tas nenumirs, jei palauks, kol ponai baigs rūkyti cigaretę – ne ant sprando tą velnio autobusą laiko! Kartais pati sau mąstydavau, ar mama atvažiuotų su manim atsisveikinti, jei aš numirčiau. Ar būtų pasipuošusi, o gal vilkėtų tą savo amžiną baltą chalatą? Ar eitų, nuleidusi galvą, paskui šešių vyrų nešamą karstą ir ar paskui, prieš lipdama į autobusą, kad grįžtų į savo laivą, nusipirktų Kristės pyragėlių. O gal surūkytų cigaretę ir piktai šūkteltų ją raginančiam vairuotojui? Visuomet nuspręsdavau, kad visa tai neįmanoma, nebent pataikyčiau numirti, kai mamos laivas bus krante. Labai abejojau, kad laivas gali grįžti krantan, vos kažkas susigalvoja mirti.
Su Juozuku apie tai nekalbėdavau. Tai jis man pasakodavo apie savo mamą, ir, nors pats jos visai neprisiminė, šnekėdavo taip, lyg ji būtų labiausiai jam pažįstamas žmogus visoje planetoje. Žinojo, kaip ji atrodė, ką mėgo valgyti, kuo kvepėjo jos plaukai ir kad susijaudinusi neištardavo garso „s“. „Todėl būdavo smagu su ja ginčytis, kuo labiau ji pykdavo, tuo daugiau švepluodavo ir tuo juokingiau būdavo visiems aplinkui. „Juokas užkrečiamas, Mona,  - sakydavo man Juozukas suaugėlišku tonu. Nesvarbu, su kuo ar dėl ko mama ginčydavosi, viskas baigdavosi juoku iki ašarų. Kada nors mes vėl susitiksim“, kartodavo Juozukas savo tėvo žodžius ir taip, kaip tėvas, nusukdavo akis į šoną. Juozukas buvo kroatas. Mūsų name atsirado bemaž tuo pačiu metu, kaip ir aš, tik buvo visais metais vyresnis. Mane seneliams paliko mama, kai atėjo laikas išplaukti, o kūdikiams (man, dviejų su puse savaitės, valgančiai kakojančiai verkiančiai) laive ne vieta, o Juozuką atsivežė jo tėtis. Iš Kroatijos, kur buvo beveik karas. Juozuko mama dingo dar prieš jiems pabėgant – vieną dieną išėjo į turgų žuvies ir nebegrįžo. Liko tėtis, kuris, matyt, nutuokė, kas atsitiko jo moteriškei, bet su sūnum apie tai nekalbėdavo. Išsigandęs, kad panašiai, kaip žmonos, gali netekti sūnaus, ar, o tai būtų dar baisiau, jo dar metukų nesulaukęs kūdikis gali netekti jo – vienintelio jam likusio, pabėgo. Niekada nepasakojo apie savo kelionę su kūdikiu, žinau tik, kad kai jau atsibeldė iki iki mūsų miestelio, senelių name kaip tik buvo laisvas butas, kurį jis su Juozuku tuoj užėmė ir kur bemat pasijuto „kaip namie“. Juozukui buvo keturiolika su puse mėnesių, jau vaikščiojo, nors dar nekalbėjo.  Prašneko gal tik po metų. Lietuviškai. Maitinamas mūsiškom bulvėm ir įmitusių kiaulių skerdiena, augo neprašomas ir tuo laiku, kai mes stebėdavome liūdnąsias procesijas, pagal ūgį ir stotą atrodė kaip keturiolikos, nors tebuvo dešimties.
Juozuko tėvas vadinosi Goria, seneliui jis buvo Artūras, na, o tikrasis jo vardas buvo Goran, bet, jei tai kas nors ir žinojo, netrukus pamiršo. Goria mėgdavo pasakoti, kaip tik atvykęs mūsų miestelin (vienu iš tų apvalianosių autobusų), sutiko iš darbo grįžtantį senelį, ir tas pasveikino jį kaip seną pažįstamą: „Tai, Artūrai, kursitės? Užeik pas Paulių, jinai tau vaiką pamaitins. “ Goria sako, kad čia senelis kaltas dėl prastos jo lietuviškos gramatikos, mat nors kalba beveik be akcento, dažnai pasako tokių dalykų, kaip „Šitas mergytė jau nori miego! ” arba “Juozukai! Koks purvina tavo megztinis! ”. Goria kaip galėdamas stengėsi būti lietuviu (neatrodė, kad tai jam kainuotų daug pastangų) – nuoširdžiai šventė čionykštes šventes, kas sekmadienį eidavo išpažinties ir kasmet vaikiškai nekantriai laukdavo žiemos, kokios jo gimtinėje niekada nebūdavo. Nedejavo nei dėl šalčio, nei dėl amžinos prieblandos ar neišbrendamų ankstyvo pavasario purvynų. Šypsodamasis klausydavosi nesibaiginčio Kristės burnojimo: „Šita tamsa mane pribaigs Kodėl – pasakykit man kodėl turėjau gimti ten, kur pusę metų neprašvinta! ”. Kartais Goria pasilenkdavo prie Kristės taip, kad žiūrėtų jai tiesiai į akis (buvo aukštas, beveik milžinas) ir rimtai sakydavo: “Čia nėra karas. Sniegas labai balta ir labai graži. ”
“Graži, graži”, nusimaivydavo Kristė, šypsodamasi neaišku ko – gal ir jai sniegas atrodė “graži”, gal dėl to, kad čia nėra karo, o gal ją pralinksmindavo amžinos Gorios klaidos.
Juozukas buvo mažesnė savo tėvo kopija. Vienodos kupetos juodų garbanų ant kiekvieno galvos, už plaukų pasislėpusios prie galvos prigludusios didžiulės ausų kriauklės, vienodos tankiomis blakstienomis aplipusios akys, spalvos lyg tamsaus gintaro, įsodintos plačiai abipus ilgų, pakumpusių nosių neįtikėtinai plačiomis šnervėmis – kai vasaromis nuo judrių mūsų žaidimų pavargęs Juozukas krisdavo ant žolės ir gulėdavo užvertęs galvą, jo šnervių juodumoje matydavau tūkstančius plaukelių, šiūruojančių jo kvėpavimo ritmu ir tai man regėjosi lyg tamsus ir nepažįstamas viesulo blaškomas miškas. O dar jie abu turėjo įspūdingas burnas – plačiai prarėžtas virš tvirtų smakrų, raudonas, lyg nuplikytas, kai metams bėgant tamsios lietuviškos žiemos negrįžtamai išbalino alyvinę jų odą, tos burnos atrodė kaip amžinai kraujuojnčios žaizdos. Abu – tėvas ir sūnus – buvo aukšti, ilgomis galūnėmis, gal nuo sveiko kaimiško maisto abu buvo panašūs į tvirtus darbinius arklius. Buvo tokie panašūs, jog galėjai pamanyni, kad yra dvyniai, gimę per tris dešimtis metų vienas nuo kito. Bet tai tebuvo išorė. Draugaudama su Juozuku vis pagalvodavau, kad jei jam su kūdikiu ant rankų būtų tekę bėgti nuo karo baisybių, jis nebūtų ištvėręs. Nepaisant didelio savo kūno, atrodė per švelnus, per mielas, per minkštas kautis su baisiausiais gyvenimo baisumais. Ir juos nugalėti. Dažnai galvodavau apie jį lyg apie geriausią savo draugę keistame vyriškame kūne, o močiutė, pati to nežinodama, vis papurendavo dirvą tokioms mano fantazijom tarpti: “tikra nelaimė gimti berniuku, kai Viešpatis davė šitokius plaukus! ” “Ir tokius dantis, Pauliukai, nepamiršk dantų! ” – juokdamasis pritardavo senelis, jei būdavo netoliese. Iš tiesų – Juozukas (ir Goria, aišku) turėjo trisdešimt du tobulus dantis. Tuomet mes dar nebuvome girdęję apie Holivudą ir nežinojome, kas yra Holivudinė šypsena. Jei būtume žinoję, Juozuko (ir Gorios) dantys, pasirodantys prasiskleidus purpurinei lūpų užuolaidai, būtų buvusi puikiausia jos iliustracija. Kartais šaukdavau Juozuką Juze, ne tam, kad sutrumpinčiau vardą, o todėl, kad “Juzė” gali būti ir moteriškas vardas; o kartais, kai supykdavau – Guste (nuo senelio “Augustino”). Juozukas niekuomet nepykdavo ir atsiliepdavo kviečiamas visais vardais. Taip man ir sakydavo: “Atsiliepsiu, kad ir kaip mane šauktum”. “Asile”, sakydavau aš. “Ką? ”, - juokdamasis atsiliepdavo Juozukas. Buvo draugiškas, švelnus ir sukalbamas.
Gorios niekaip negalėjai pavadinti “švelniu”. Nors vienas augino vaiką, kasdien pasirišęs prijuostę virdavo pietus ir kas sekmadienį eidavo bažnyčion (“Nebūk davatka, Artūrai! ”, - rėkdavo jo nugarai senelis), žiūrėdamas į jį negalėjai abejoti, kad šitas vyras ramus tol, kol sotus, kol jam ir jo jaunikliams negresia pavojus.
Norėjau tėčio, kaip Goria. Ir brolio, kaip Juozukas. Arba sesės.