Kiti gyvenimai

Užsitempusi tinklines pėdkelnes lyg nusikaltėlis kojinę ant galvos ji stebi veidrodį. Stebėti tai, ką jame išvysta, jai kasdien vis atgrasiau. Raudonas lūpdažis, priklijuotos blakstienos ir dangų remiantys aukštakulniai. Kas kažkam yra išeiginis įvaizdis – jai tik darbinė uniforma.  Atsisėdusi ant sofutės varto vakaro programą, bandydama apskaičiuoti, ar spės šiandien pažiūrėti „Mažąsias princeses“. O po to „X faktorius“, kurį ji slapta viliasi pamatyti, nors galvoje ir šmėkšteli mintis, kad gali nespėti. Pasigirsta beldimas į duris. Tuk tuk. „Kas ten? “ – norisi sušukti jai, tačiau to neleidžia taisyklės. Neleidžia ir neatidarinėti durų klientams, kurie taip išsiilgę šilto moters kūno.  Žvilgtelėjusi pro akutę išvysta lauke mindžikuojantį trečiąją dešimtį įpusėjusį vyriškį, padoriai atrodantį ir, rodos, sutrikusį. „Gali būti visai įdomu“ – bando save įtikinti ji, nes dažniausiai čia lankosi tik pastovūs klientai. Atidarius duris ji koketiškai nusišypso ir pakviečia vidun, o jis nieko nesakęs įžengia į kambarį.
Čia tik vienas kambarėlis, aptemdytos lempos, rausvai nušviečiančios visą patalpą, minkšta sofa, lova ir staliukas, pinigams padėti. Ji lėtai užtraukia žaliuzes ir apsilaižiusi lūpas lėtai eina link svečio bandydama įsijausti į gautą vaidmenį. Priėjusi lėtai bando atsegti jo marškinius, tačiau vyras patraukia jos ranką ir grubiu judesiu parbloškia ją ant lovos. Jinai supranta, koks jos vaidmuo šiame spektaklyje. Jai teks vaidinti auką, kuri priešinasi. Tą ir daro. Ji dejuoja ir bando „ištrūkti“, kai jis nuplėšia jos suknelę, nutempia tinklines pėdkelnes ir savo stipriomis rankomis praskečia jai kojas ir nusimauna kelnes. Ji švelniai sako jam, kad be prezervatyvų nieko nebus ir vis kartoja „Nenene ne ne, taip negalima“, kai jis tiesiog trenkia atbula ranka į veidą ir jai parkritus ant žemės nusimauna kelnes.  „Ne ne ne.. “ vis silpnėja ir galiausiai nutyla, kai jos suglebęs kūnas guli ant žemės judinamas pirmyn atgal. Pirmyn... Ir atgal... Kruvinu veidu rieda ašara. Ir neaišku, kurioje vietoje baigėsi vaidinimas ir kur prasidėjo realybė... Galbūt tada, kai ji suprato, kad aukos jai nebereikia vaidinti. Galbūt tada, kai sužinojo, kad laukiasi. O gal tada, kai pasidarė abortą ir neleido man ateiti į šį pasaulį..
Atleidžiu Tau, mama.
••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••
„Skelbiu jus vyru ir žmona“ nuaidėjo per visą bažnyčią, o susirinkę svečiai šūksniais palydėjo  jaunavedžius jiems išdidžiai žingsniuojant laukan ir rieškučiomis barstė ryžius linkėdami viso ko geriausio. Tik ar tai išsipildys...
Vos spėjus nusisukti jaudulys, džiaugsmas ir aistra susipakavo daiktus ir ištipeno pro duris nė neatsisveikinę.  Duris palikę praviras, jie čia įleido nuobodulį, pripratimą ir panieką, kurie įsliūkino vilkdami koją už kojos, pūškuodami ir tempdami paskui save didžiulius prigrūstus lagaminus. Nekviesti svečiai atsikraustė ir niekas nebebuvo kaip anksčiau. Jie lėtai pėdino bemaž dvidešimt metų, bet uždarę duris iš vidaus jie paslėpė raktą ir tapo beviltiška išprašyti juos laukan.
Jo atminty po truputį blėsta pirmoji vestuvinė naktis, kai akys degė aistra žiūrint vienas į kitą. Diena iš dienos jis vis blankiau pamena, kaip tąsyk džiaugėsi galėdamas vadinti ją savo žmona ir kaip nekantravo pradėti šeimyninį gyvenimą. Kaip nurenginėdavo ją akimis, o kai ji būdavo nuoga, negalėdavo atitraukti rankų nuo jos švelnios aksominės odos, nuo jos liekno vapsvos liemens ir jos švelnių kvepiančių plaukų, dailiai gulančių jai ant prisirpusios krūtinės. Kaip kasdien kartodavo vienas kitam kaip maldą „Myliu Tave“ net nenujausdami, kad šis burtažodis ilgainiui taps kiekvienam jų prakeiksmu. Jis visiems girdavosi, kokia nepakartojama jo žmona, visada pasitempusi, grakšti, švytinti ir kvepianti. Negalėdavo ištverti vienas bei kito nei valandėlės ir pašaipiai žiūrėdavo į poras, kurios prisiekusios amžiną meilę po kurio laiko suprasdavo, kad jiems būti kartu tapo našta ir pasukdavo skirtingais keliais.
Todėl jis niekaip nesupranta. Nesupranta, kur suklydo ir kodėl viskas šitaip nesėkmingai susiklostė. Kažkas juk turi būti dėl to kaltas. Ką būtų galima apkaltinti tuo, kad gaiviai kvepėjusi jo nuotaka dabar nebeužeina į dušą kiekvieną savaitę, nuo jos rūbu dvelkia jos įsisenėjusiu natūraliu aromatu, o kadaise balti dantys dabar pageltę ir susitinkantys dantų šepetėlį  tik prieš didžiąsias šventes krenta kaip lapai rudenį... Kodėl anksčiau taip akį traukęs dailus jos liemuo kažkur dingo ir jį pakeitė strijų išvagotas alaus pilvas, nors ji net negeria alaus. Ir kokia neteisybė, kad kadaise pasitempusi elegantiška dama dabar kalba apie tuštinimąsi ir riaugėja prie pietų stalo. Pasimetęs vyras neturi jokio supratimo, kur dingo jo mylima mergina ir kas pakišo jam šitą vegetuojantį objektą vietoj jos. Juk tai negali būti tas pats asmuo. Kaip jis jos nenusaugojo ir kur ją rasti? Interneto svetainėse, pažymėtose „S“ ženklu, vyriškuose žurnaluose, o gal jaunos kaimynės namuose? Gal ten ji surišta, uždaryta rūsyje ir niekaip negali ištrūkti. Jis tvirtai žino, kad tai, kas dabar gyvena su juo, tikrai nėra jo gyvenimo draugė ir meilė, su kuria norėjo dalintis savo visu gyvenimu. Žino, nes ją pamačius į jo pasididžiavimą pliūpstelėdavo kraujas ir jo kotas bemaž pats tempdavo jį jos link. Dabar ją išvydęs jis išsigąsta lyg mažas vaikas, pamatęs diržą, ir susigūžia į kamuoliuką tikėdamasis, kad niekas jo nelies.
Sunku išsaugoti santuoką. Jį slegia našta. Pasirinkimas, kurį turi kasdien atlikti. Ar būti ištikimu moteriai, kurios tu negeidi ir priimti celibatą, ar pasiduoti savo gyvuliškam instinktui. Ir jis ją apgaudinėja. Apgaudinėja kasdien su jos praeities versija. Ir kasdien gėdingai baigia kartodamas lyg maldą „Kol mirtis jus išskirs... “ o tuščias žvilgsnis nukreiptas į vestuvinę nuotrauką. Ir tik skruostu riedanti ašara išduoda, kad jis kelioms minutėms pabėgo iš čia į geresnę vietą, kur degančiomis akimis žiūri vienas į kitą ir pasižada mylėti vienas kitą „ir laimėje ir nelaimėje... “.
••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••
„Trys metai sustiprinto režimo kolonijoje“ – nuaidėjo griežtas teisėjo balsas per visą salę ir nuvilnijo daugumos čia susirinkusiųjų aiktelėjimai iš nuostabos. Tų, kurie manė, kad bausmė per maža, ir tų – kurie buvo įsitikinę, kad to tikrai per daug. Sulaikytasis išvedamas iš salės ir iškart apdovanojamas oranžiniu kombinezonu, kad niekur negalėtų pasislėpti. Nei nuo visuomenės, nei nuo savo kaltės.
Išvydęs kamerą jis nustemba, kad kambarėlyje, kuris turi tik tris sienas ir kuriuo reikės dalintis dar su dviem vyrais, yra tik vienas geležinis tualetas ir ne itin privatus – jis tiesiog stovi vidury kameros, o nuo jo dvelkia toli gražu ne pakalnutėmis. Juk lova visai čia pat, kokios nežmoniškos sąlygos.. Be lovų ir tualeto kameroje nelabai ko ir yra. Ant sienos pakabintas Pamelos plakatas iš devyniasdešimtųjų, į kurį žiūrėdami būsimieji kambariokai turbūt išleidžia įtampą iš smegenų. Ir tarpkojo. Pro grotas atsiveria vaizdas į pilką sieną, o visas apšvietimas išgaunamas iš blausios palubėje kybančios lemputės. Naująjam svečiui tai ne itin patinka, todėl jis jau pradeda kurti viziją, kaip pareikalaus patogesnių gyvenimo sąlygų ir privers aukštesnes instancijas bei kitus kalinius pagerinti jo viešnagę šičia.
įžengęs į valgyklą jis išvydo šimtus oranžinių žmogelių, sustojusių į eilę prie kažkokio jovalo puodo. Kiekvienas gauna po samtį – ne mažiau, ir ne daugiau – o jei nepasitenkina juo, turi atimti davinį iš kitų. Tačiau naujasis svetys, pamatęs maistu vadinamą putrą, prarado apetitą ir savo davinio atsisakė pamanęs, kad taip sukels dramą ir jam bus pasiūlytas išvaizdesnis patiekalas. Deja, visiškai niekam tai nerūpėjo ir jis tiesiog liko nevalgęs. Visi, kas galėjo, pasityčiojo iš jo išrankumo, kaip čia buvo priimta, o keli kaliniai netgi draugiškai paleido į jį savo maisto davinį. Draugiškai čia vadinosi, kai po konflikto nelikdavo durtinių ar šautinių žaizdų. Dauguma kalinių išdidžiai nešiojo randus ar savadarbes tatuiruotes. Kuo daugiau randų turėjo, tuo daugiau konfliktų buvo atlaikę ir didžiavosi savimi, lyg parašę bestselerį.  Naujojo svečio oda buvo lyg šilkinė, todėl ji tiesiog „rėkė“ visiems, kad nori pasismaginti su šaltaisiais ginklais.
Atėjęs į sporto salę naujasis svetys suprato, kad turbūt neatremtų nei vieno iš šių ambalų, kurie kilnojo sunkiausias štangas ir rėkdami galėjo išstumti didžiausius svorius, turbūt didesnius ir už jį patį. Čia pat jis pagalvojo, kad reikia diskrečiai laikytis atokiau nuo visų konfliktų ir rasti užnugarį, kad tie trys metai čia neprailgtų ir kad dar galėtų išeiti iš čia jiems pasibaigus. Oriai žingsniuoti pro vartus į laisvę ir įrodyti visiems, kad ši sistema nepakeitė nei jo paties, nei jo senųjų įpročių.
Atėjus dešimtai visi kaliniai buvo suvaromi į jų kameras ir šviesos buvo išjungiamos. Prižiūrėtojai išėjo ir kaliniai liko vienui vieni tamsoje su savo tamsiomis sąžinėmis. Naujasis svetys nebuvo nusiteikęs su niekuo bendrauti, tačiau jo kameros draugai pradėjo atsargiai jį kalbinti. Ir jis išgirdo istoriją. Istoriją apie tai, kaip jie sužinojo, kad jis melavo jog buvo nuteistas dėl vagystės ir dėl ko iš tikro jis čia sėdi. Jie papasakojo savo svečiui, kaip negražu meluoti. Ir kaip negražu prievartauti dvylikametes mergaites. Pradžioje svetys galvojo, kad iškęs visas kalbas ir gąsdinimus. Pradžioje jis nesigailėjo nieko, o jo lūpose žaidė šelmiška šypsenėlė atsiminus bejėgę mergaitę, kuria pasinaudojo jai maldaujant sustoti ir kūkčiojant tol, kol ji prarado balsą. Tačiau tuomet vienas jo kameros draugų išsitraukė peilį ir švelniai priglaudė gerai išgaląstus ašmenis jam prie kaklo mandagiai paprašydamas atsiklaupti ant kelių. Tuomet kitas jo „kambariokas“ atsistojo tiesiai priešais jį, palengva atsisagstė savo dailų kombinezoną ir išsitraukė savo galingą pasididžiavimą. Pamosavo juo prieš nosį, papasakojo, kaip seniai jis matė moterišką kompaniją ir pasiūlė pabučiuoti jį, kad šis bent kiek pralinksmėtų. Naujasis svetys nedrąsiai pasilenkė ir pakštelėjo į galvutę ir liūdnas kotas iškart šiek tiek „pralinksmėjo“. Tuomet jam buvo pasiūlyta apsižioti jį ir pačiulpti tol, kol jis neišlies savo brangios sėklos, jei nenori būti rastas ryte su perpjauta gerkle. Naujasis svetys vienu momentu išsilaisvino ir puolęs prie grotų pradėjo šauktis pagalbos, bet tai truko neilgai, tik iki pirmo smūgio. Ant žemės parkritęs gavo dar kelis ir degančiais smilkiniais šiaip ne taip atsiklaupęs pajuto į kaklą vėl įremtą peilį. Tuomet atsargiai drebančia ranka paėmė savo naujojo draugo kotą ir apsižiojęs jį pradėjo judinti galvą pirmyn atgal tuo pačiu metu ranka atsmaukdamas ir vėl užsmaukdamas apyvarpę. Tai truko gal kelias minutes, bet naujajam svečiui laikas buvo sustojęs. Jo žandikaulius skaudėjo nuo didžiulio koto burnoje, lūžusi nosis tvinkčiojo, svaigo galva, o burnoje jautė, kaip penis vis didėja ir didėja, kol didžiulis šiltas daiktas pradėjo trūkčioti ir jis pajuto į burną tekančią šiltą sėklą. Spermai tekant iš jo „kambarioko“ pasididžiavimo jam iš akių tekėjo ašaros, nes stipriau prispaudę peilį prie jo kaklo naujieji draugai mandagiai paprašė jo nuryti. Juk vis dėlto jo gurgiantis pilvukas nieko negavo pietums..
Tuomet jis galvojo, kad tuo viskas ir baigsis. Jis dar nežinojo, kad jo naujoji pravardė bus „maža kekšytė“. Nežinojo, kad prievartautojų kalėjime nemėgsta labiausiai ir kad jau niekada nebebus toks, koks buvo. Jis dar nesuprato, kad niekada niekur nebeis iškėlęs galvą ir didžiuodamasis savimi. Tą akimirką jis net nežinojo, kad naujieji jo draugai pagyrę jo oralinio techniką lieps jam nusirengti ir tuomet analiniu būdu išprievartaus jį po vieną. Nežinojo, kad pašalinių objektų nemačiusi jo išangė verks krauju, kai į ją grubiai įeis didžiulis kotas be jokio lubrikanto ir dulkins jį taip šiurkščiai ir su tokia jėga, lyg bandydamas su savo sėkla išlieti visą pyktį, susikaupusį ant pasaulio. Tačiau kai ką jis suprato – kad trys metai prailgs...
••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••
„Pamoka baigta“ – pasigirdo mokytojos žodžiai, tačiau vaikai nesiskubino lėkti iš klasės ir skubėti namo.  Sudane vyravo sausra, o mokykloje vaikai gaudavo švaraus vandens. Keliauti namo užtrukdavo kelias valandas, o kepinantis karštis tikrai negelbėdavo. Mažoji Zahara atšventė septintą gimtadienį ir iš mokytojos gavo dovanų tikrą šokoladinį saldainį. Visi vaikai jai padainavo su gimtadieniu ir padovanojo po apsikabinimą. Ji norėjo pasidalinti savo saldainiu su šeima, todėl iškeliavo namo tikėdamasi grįžti saulei dar nenusileidus ir tuo pat metu vildamasi, kad bent kiek atvėstų, nes karštas smėlis degino basas pėdas.
Ji svarstė, kaip nustebs ir apsidžiaugs jos namiškiai išvydę, kokių lauktuvių ji parsinešė. Džiaugsmas tapus brandžia septynmete netilpo jos mažoje širdelėje ir atrodė jog ji ne eina, o tiesiog skrenda kojomis neliesdama žemės. Negalvodama apie tai, kaip džiūna burna, dega pėdos ir nebandydama prisiminti, kada paskutinį kartą valgė. Nekreipdama dėmesio į aplinkui ratus sukančius maitvanagius ir šen bei ten smėliu prašliaužiančias nuodingas gyvates. Taip prabėgo keturios valandos ir Zahara sugrįžo į namus. Jei namais galima pavadinti kelias pašiūres, suręstas iš lapų.
Pirma ji sutiko savo tėvą ir apsivijusi jį rankytėmis pradėjo pasakoti savo dienos įspūdžius bei parodė rankoje laikytą aptirpusį saldainį. Tėvas piktai dėbtelėjęs į ją paėmė saldainį ir pasakė, kad ji jau suaugusi ir jai neturėtų rūpėti tokie niekai. Dabar jai turėtų rūpėti kaip rasti vyrą ir sukurti šeimą. Tuomet pranešė jog vyrą jai jau surado ir greitu metu ji bus ištekinta, tačiau prieš tai jai reikia tapti tikra moterimi, nes kitaip joks vyras jos nenorės. Zahara nesuprato, kodėl ji turi išeiti iš namų ir gyventi su kažkokiu nepažįstamu vyru, todėl bandė atsisakyti, bet tėvas griebęs ją už rankos pradėjo klykiančią kažkur tempti . Persigandusi mergaitė bandė išsivaduoti, verkė ir maldavo paleisti ją, žadėjo būti gera, nors ir nesuprato, kuo nusikalto, tačiau visi maldavimai buvo perniek. Ji buvo nutempta į atokiau esančią palapinę, kur pamatė savo mamą ir šiek tiek aprimo, nors ir negalėjo nustoti kūkčioti.
Mama ją paglostė, apkabino ir papasakojo, kad Zahara dabar jau didelė ir jai reikia atlikti procedūrą, kad galiausiai taptų tikra brandžia moterimi. Zahara pamanė jog būtų šaunu būti tikra moterimi, tokia, kaip ir jos mama, tad sutiko. Joms besišnekučiuojant į palapinę atėjo putli moteris, panaši į būrėją. Ji pasiteiravo, ar Zahara jau pasiruošusi ir nurodė jai atsigulti ant žemės. Zahara nesuprato, kas tuoj įvyks, tačiau darė kaip prašoma, nes visa širdimi svajojo tapti kuo panašesnė į savo mamą. Juk ji pati geriausia mama visame pasaulyje. Būrėja išsitraukė iš savo prijuostės kišenėlės peiliuką ir pasilenkusi virš Zaharos pakėlė į viršų suknele vadinamą skudurą, kurį ji vilkėjo. Tuomet praskėtė jai kojas, o Zaharos mama liepė jai įsikąsti pagalį įspėjusi, kad gali šiek tiek suskausti, tačiau ji turi būti kantri.
Prilaikydamos mergaitės rankas ir kojas,  moterys kuo labiau ją pražargdino, o būrėja tuo pat metu pradėjo procedūrą. Viena ranka suėmusi dar nepradėjusias bręsti mergaitės lytines lūpas kartu su klitoriu ji pradėjo rėžti jas peiliuku. Tai pajutusi Zahara bandė klykti ir priešintis, tačiau ją laikė stipriai, tad galiausiai ji nutilo ir tik riedančios ašaros bei išgąstingai į mamą žvelgiančios akys nebyliai klausė „Kodėl? “. .. Negrabiai apipjausčiusi mergaitę būrėja bandė nuvalyti kraują, kad matytų, kur reikia siūti savo didžiule lenkta adata su storu siūlu. Kankinimai truko, rodos, visą amžinybę ir pro Zaharos akis prabėgo visas gyvenimas. Jos vaikystė, kuri jau niekada nesugrįš. Jau niekada ji negalės šlapintis be skausmo. Kiekvienos menstruacijos jai bus didžiulis išbandymas, o kartais skausmas bus toks stiprus, kad ji nualps. Tačiau baisiausia bus mylintis. Tuomet jai norėsis klykti ne iš malonumo, kai į jos užsiūtą skylutę bandys įsiveržti storas, kraujo pritvinkęs vyriškas organas. Jis dejuos iš malonumo išliedamas savo sėklą jos dar nepradėjusiose bręsti tarpvietėje, o jai norėsis čiupti peilį ir vienu mostu nurėžti jo pasididžiavimą, kad jis galėtų pajusti bent dalį jos kančių.
Tą skausmą nuo šiol ji nešiosis su savimi kasdien. Skausmą būti moterimi. Kasdien ji prisimins, ką reiškia gimti mergaite ir kasdien jai pro akis prabėgs lyg filmas šiandien įvykusi procedūra, kurią norėsis pamiršti vis labiau, o ji taps vis ryškesnė ir ryškesnė. Pradėjusi dieną mergaite, baigė ją būdama moterimi. Gyvenimas jai parodė, ką reiškia būti moterimi ir nuo šios ji kiekvieną dieną kaltins save, kad šito norėjo...