II. 100 001 kūrinys

Dziundzabelis droviai žvelgė kaip Aouei apžioja pimpeljano kandiklį ir godžiai traukia dūmus, paskui išpučia juos pro violetines šnerves. Galiausiai Dziundzabelis neapsikentęs tarė:
– Įsivaizduok, kad yra 99999 kūriniai. Ar rašytum 100 000-ąjį?
Aouei kurį laiką, neatžiodamas kandiklio, mąstė. Paskui papurtė mano žmonos skarele apmuturiuotą galvą:
– Neverta.
– O jeigu tau pasirodytų, kad verta? Rašytum? ¬– neatstojo Dziundzabelis gniauždamas By-Ku-Ku-9 šturvalą.
Aouei vėl susimąstė.
– Jei pasirodytų, kad verta, rašyčiau, – atsakė. – Bet pirma įsitikinčiau, ar skaičiai tikslūs.
Dziundzabelis atsainiai pavizgino ausimis, lyg sakydamas, kad dėl to nerimauti neverta. Paskui, vėl pasisukęs į pimpeljano dūmų debesies apgaubtą Aouei, paklausė:
– O jei tau pasirodytų, kad a) verta, ir b) paaiškėtų, kad skaičiai tikslūs? Apie ką rašytum?
– Apie akmenį, – šį kartą daug negalvojęs tarė Aouei.
– Kokį akmenį?
– Akmenį, kurį negyvai užmėto moterimis. Pasaulis turi sužinoti ir kitos pusės versiją.
Dziundzabelis ilgai žvelgė į tamsą už iliuminatoriaus.
– Tu įsitikinęs? – paklausė.
– Visiškai. Ir svarbiausia mano rašinyje būtų tai, kad moterys niekuo dėtos. Jos tik pasitaikė po ranka.
– Aišku, – sumurmėjo Dziundzabelis. – Gali perimti šturvalą?
– Ar aš galiu perimti sušiktą šturvalą, – mąsliai tarė Aouei. – Kodėl gi ne.
Aouei perėmė šturvalą, o Dziundzabelis atsigulė į savo gultą. Bet netrukus kilstelėjo nuo jo galvą:
– O ką, jei koks nors bonobo tave aplenktų?
Aouei truktelėjo pečiais:
– Nieko. Man būtų nusišikt. Juk esmės tai nepakeistų. Ką bonobo išmano apie moterimis užmėtytus akmenis?
Jis padidino By-Ku-Ku-9 greitį, užgaudė variklis. Ir todėl Aouei negirdėjo, kaip vakuume tyliai verkia jo geras draugas Dziundzabelis.