Uoga, arba kodėl iš Lietuvos pasitraukė „Chevron“

Juodas autobusiukas niauktais langais nusileido Liejyklos gatve, ties Daukanto aikštės kampu atsargiai apvažiavo grupelę žmonių su plakatais, pririedėjo prie pagrindinio Prezidentūros įėjimo ir sustojo tiesiai priešais apsauginį. Šis būtų puikiai tikęs filmuotis „Vyrai juodais drabužiais“ masinėje scenoje – juodas kostiumas dailiai prigludęs prie raumeningo kūno, juodas kaklaraištis, juodi išblizginti batai, tamsūs plaukai, tamsūs akiniai (nors diena buvo rūškana). Balti buvo tik iš švarko rankovių kyšantys marškinių rankogaliai, apykaklės kraštelis ir iš jos iškilęs blyškus veidas.
Autobusiuko kairės pusės priekinis stiklas nusileido ir pro langą kyštelėjo žilstelėjusi vairuotojo galva.
– Привет, Виргис. Как дела? Как дочурка, освоилась?
– Здраствуй, дядя Боря. Нормально. Первые дни плакала, но потом привыкла, подруг завела. Auklėtoja говорила, что такой... išdykėlės у них в группе давно не было.
– Я же говорил, что у тебя не дочка, а казак.
Vyrai sutartinai nusijuokė.
– Как рыбалка, были? – pasiteiravo Virgis.
– Да вот, с Мишкой и старшим ездили в воскресенье на озеро. Так, мелочь. После дождей такая муть, лещ не идет. Мишка, поздаровуйся с дядей Виргис.
– Здраствуйте, дядя Виргис, – iš už vairuotojo peties galvą kyštelėjo kokių šešerių septynerių metų berniūkštis ir tuojau pat vėl įsikniaubė į tėvo mobilųjį telefoną.
– Привет, Мишка. 
– Давно стоят? – dėdė Boria mostelėjo galva į piketuotojų pusę.
– Не знаю, когда заступил утром, уже стояли. Против skalūnų dujos.
– Вижу. Как раз из-за этого и едим в Симнас. Читал, “Шеврон” там под Жувинтас очень много скалунай нашли. Но ведь это же заповедник, птицы! Люди против. Наш Чяупелис вроде бы должен с кем-то из этого “Шеврона” там встретиться, а потом на местном собрании будет речи токлать, людям очки втирать про пользу скалунов и energetine nepriklausomybe.
Abu vyrai vėl nusijuokė, dėdė Boria skambiai, apsauginis Virgis atsargiau, šnairuodamas į Prezidentūros duris. Dairėsi ne veltui – durys kaip tik atsivėrė ir pro jas išžengė liesas vyras juodu kostiumu, juodu kompiuterio krepšiu po pažastimi ir paties naujausio modelio mobiliuoju telefonu rankoje. Jo veidas buvo taisyklingų bruožų, tvarkingai nuskustas, pilkų akių žvilgsnis griežtas, tarp vešlių antakių įsispaudusi rūstumo raukšlė. Vyro pavardė buvo Čìpelis, vardą mažai kas žinojo. Kreipėsi į jį „ponas Čipeli“ arba „gerbiamas patarėjau“, tačiau už akių visi vadino Čiaupeliu. Ponas Čipelis buvo Prezidentės patarėjas gamtos išteklių ir energetikos klausimais. Baigęs mokslus prestižiniame Masačuseto technologijos institute, apgynęs disertaciją apie juodųjų politikos technologijų naudojimą sprendžiant energijos tiekimo problemas. Dirbo amerikiečių naftos gigantėje „Texaco“ konsultantu, kai jam, vos 31-erių, buvo pasiūlyta prisijungti prie Prezidentės komandos. Ar dėl kuruojamos srities svarbos, ar dėl kieto būdo ponas Čipelis vos per dvejus metus tapo vienu įtakingiausių žmonių Prezidentūroje, o labiau išmanantys politikos užkulisius teigė, kad jis tampė virvutes ir Vyriausybėje. Prezidentūroje kiekvieną pasikeitimą, kiekvieną nutikimą buvo įprasta sieti su pono Čipelio valia: pabrango kuras – Čiaupelis užsuko čiaupelį, liūtis – Čiaupelis atsuko čiaupelį, paslydo ant šlapių marmurinių grindų – kad tave Čiaupelis, Prezidentė blogai nusiteikusi – ne iš to Čiaupelio atsigėrė ir taip toliau. Dabar buvo panašu, kad šiandien ne iš to čiaupelio atsigėrė pats ponas Čipelis.
– Aš gi prašiau transportą čia būti vienuoliktą! Ne, dešimt po vienuolikos, o vienuoliktą! – kaip nevaldomas srautas iš sugedusio čiaupo pratrūko ponas Čipelis. – Ir kur tie man ant sprando užkarti žiniasklaidininkai?!
Dėdė Boria kaip kulka iššoko iš mašinos ir nunarinęs galvą sustingo priešais poną Čipelį. Atrodė, nedaug trūksta, kad kaip mužikas pultų ponui po kojų, apsikabintų ir maldautų pasigailėjimo.
– Bet puonas patariejau, – pralemeno, – aš čia nuo vėnolika, dar prieš vėnolika atvažiavau. Laukiam Jūsų. Va, puonas Virgynijus gali patvyrtinti, – linktelėjo į apsauginį, kuris pasitempęs stovėjo savo poste, ir atrodė, kad jam visai nerūpi, kas dedasi pašonėje, – beveidis, lojalus darbuotojas.
– Tiek to, – numojo ranka ponas Čipelis ir pasigręžė į protestuotojus. – „Chevron – lauk iš Lietuvos“, „Neduosim siurbti mūsų žemelės kraujo amerikonam“, „Skalūnai – Lietuvos įkapės“, – garsiai perskaitė kelis plakatus. – Tamsuoliai. Rėksniai. Neduok duonos nei žaidimų, duok paprotestuoti.
Tuo metu nuo protestuotojų atsiskyrė ir autobusiuko link patraukė du vyrai.
– O, štai ir spauda, ir visos kitos medijos dviejuose asmenyse, – suniurzgė ponas Čipelis.
Du vyrai pasišnekučiuodami neskubriai žingsniavo per aikštę. Vyresnis, pilku kostiumu ir tokios pat spalvos veidu – anot jo žmonos, „nuo rūkymo“ – didžiausio šalies dienraščio korespondentas Antanas Vareikis rašė aplinkosaugos ir energetikos temomis, labai domėjosi energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių gamyba ir laikė save aplinkosaugos aktyvistu. Savo sklype sostinės pakrašty buvo įsirengęs vėjo jėgainę, ant šlaitinio namo stogo – saulės baterijas, o name – rekuperacinę šildymo ir vėsinimo sistemą. Tiesa, vairavo „Land Roverį“ – 12 l/100 km. – „Žiemą prie namų privažiavimas blogas“, – kaltai skėsteldavo rankomis paklaustas apie ne patį ekologiškiausią  aplinkosaugos aktyvisto automobilį.
Antrasis – jaunesnis – vairavo seną „Audi“, pirktą už vestuvių fotografo honorarus. Ačiū dievui, vestuvės Lietuvoje dažniausiai keliamos savaitgaliais, todėl šiokiadieniais galėjo sau leisti dirbti ne tokį pelningą, bet daugiau karjeros galimybių atveriantį samdomo spaudos fotografo ir įvairių naujienų agentūrų bei televizijų operatoriaus darbą. Šiandien reportažo filmuoti nereikės, tik pafotografuoti, tačiau iš įpročio, be dviejų fotoaparatų, sukabintų ant kaklo, persimetęs per petį nešėsi didoką „Panasonic“ filmavimo kamerą.
– Labas rytas, gerbiamas patarėjau. Dėkojame, kad maloningai sutikote mus priimti į savo specialųjį transportą, – nesuprasi ar manieringai, ko ir galėtum tikėtis iš 30 metų spaudos klišes štampuojančio žmogaus, ar su ironija į poną Čipelį kreipėsi Vareikis. – Kaip jums turbūt pranešė, su manimi važiuos fotografas, ponas Vilius Pakamanis.
Pakamanis linktelėjo ir ištiesė ranką pasisveikinti. Visi vyrai sustingo, iš už mašinos bailiai žvilgčiojo dėdė Boria. Po sekundės, supratęs savo netaktą, Vilius suvirbeno pirštais, atitraukė ranką, tarsi vizitinius ženklus pasitaisė fotoaparatus ant kaklo ir sumurmėjo:
– Pakamanis. Vilius. Fotografas. Labai malonu. Labai ačiū.
– Tai gal jau galim važiuoti, kad visi susirinkom ir apsikeitėm vizitinėm kortelėm? – kandžiai gal paklausė, gal sukomandavo ponas Čipelis.
Vairuotojas paslaugiai atvėrė autobusiuko keleivių dureles.
– Puonas patariejau, ar galima, kad su mumi važios mano sūnūs, Myška? Žmuona šiandėn dyrba, vyriasnys sūnūs irgi dyrba, Myška nenuorėjo vėnas palikt.
Nuo priekinės keleivio sėdynės į vyrus bailiai žvilgčiojo berniūkštis.
Miškos vardas tarsi spustelėjo slaptą mygtuką. Čipeliui dilgtelėjo širdį. Akimirkai galvoje iškilo baltagubrių Austrijos kalnų vaizdas. Jų fone šypsodamasi stovėjo juodaplaukė juodaakė gražuolė Mišel. Frau Mišel Borg, jaunoji „Texaco“ valdytojo Oliverio Borgo žmona. Dėl Mišel Čipelis buvo pasiryžęs viskam – mesti gerą darbą, susidirbti sau karjerą, išvažiuoti į pasaulio kraštą, – kad tik būtų drauge su mylima moterim. Tačiau „viskam“ pasirodė visai kitoks: grįžusį iš Austrijos prie buto durų jį pasitiko vyras juodu lietpalčiu. Jo įteiktame voke buvo šūsnis nespalvotų nuotraukų – Mišel vienais apatiniais, jis be marškinių, su tūbele susuktu banknotu palinkęs prie stiklinio stalelio, jiedu lovoje... Mažesniame voke juodu ant balto buvo surašyta, kas jo ir Mišel laukia ateityje, jeigu... O dar kitame – pasiūlymas užimti Lietuvos Prezidentės patarėjo gamtos išteklių ir energetikos klausimais pareigas ir bendradarbiauti. Po dviejų dienų tokį patį pasiūlymą Čipelis išgirdo telefonu. Skambino iš Lietuvos Prezidentūros...
– Na, jei Miška, tada galima, – sumurmėjo pats sau. Tačiau garsiai suurzgė: – Tai spaudos autobusiukas, tai mokyklinis autobusas... Tegul būna. Važiuojam.
Vyrai sulipo vidun. Salone buvo tik penki krėslai, aptraukti juoda oda. Ponas Čipelis šeimyniškai įsitaisė erdviausioje vietoje tiesiai už vairuotojo nugaros, Vareikis ir Vilius susikraustė į autobusiuko galą.
Vairuotojas paleido variklį, palaukė, kol keleiviai įsitaisys, ir, kiek nervingai truktelėjęs, pajudėjo išvažiavimo link.
– Atsiprašau, – kaltai pratarė.
Ponas Čipelis tik atlaidžiai šyptelėjo. Nusivilko švarką, pakabino ant pakabos, tada nuo šoninės sienos atsilenkė staliuką, išsitraukė kompiuterį ir įniko spausdinti.
Autobusiukas tyliai riedėjo miesto gatvėmis. Tylu buvo ir viduje, bet galėjai justi, kad ši nejauki tyla vyrus slėgė.
Ją pamėgino nutraukti Vareikis. Jis ne veltui įsiprašė į kelionę prezidentūros transportu. Teko kai kam paskambinti, bet pasistengti vertėjo: kelionė iki Simno netrumpa, per ją jis tikėjosi pakalbinti poną Čipelį, vylėsi išpešti iš Prezidentės patarėjo kokių nors detalių apie ketinamą pasirašyti sutartį su „Chevronu“.
– Ponas Čipeli, girdėjau su amerikiečiais norima pasirašyti ketinimų protokolą. Ar tai nereikš, kad būsim prie jų prikabinti nenutraukiamomis grandinėmis?
– Ponas Vareiki, dalykinius klausimus prašyčiau užduoti per spaudos konferenciją, –nepakeldamas akių nuo kompiuterio atsakė ponas Čipelis.
– Tai gal tada galiu paklausti nedalykinio? Kas labiausiai lėmė, kad atsisakėte gero darbo, tikriausiai žadėjusio puikią karjerą Valstijose, ir vos pakviestas grįžote Lietuvon? Suprantu, patriotizmas, ir ne juodadarbio pareigas užimate, bet jūs, toks praktiškas žmogus...
Ponui Čipeliui antrą kartą šiandien dilgtelėjo širdį. Prisiminė paskutinį susitikimą su Mišel – atsisveikinimą oro uoste, kai stovėjo prispaudęs mylimąją prie krūtinės ir jautė kaip nuo Mišel ašarų drėksta jo balti marškiniai. Būtų spjovęs į viską, čiupęs savo moterį už rankos, būtų įšokę į lėktuvą, skrendantį Pietų Amerikon, ir visiems laikams dingę kokio nors didmiesčio džiunglėse, bet už pusšimčio metrų neva įnikęs į laikraštį sėdėjo tas pats vyras juodu lietpalčiu. Bet gal net ne jis sulaikė Čipelį nuo ryžtingų veiksmų. Abejonė. Abejonė dėl mylimo žmogaus. Ar jos meilė tikra? Ar Mišel tikrai nieko nežinojo? Ir ar atsitiktinumas, kad tada, kai jis vos ne paskutinę minutę persigalvojęs vietoje šaltosios Austrijos pasiūlė jai vykti į egzotišką Indonezijos salą, kuri visą savaitę priklausytų tik jiedviem, Mišel tarsi iš baimės virpančiu balsu atsisakė? Tokios mintys Čipelio galvoje praskriejo it „Acelos ekspresas“.
Susitvardęs pasigręžė į žurnalistą:
– Ponas Vareiki, jums tikriausiai atrodo, kad patriotizmas – pigi prekė, kad jį galima parduoti už beprocentį kreditą Latvijos banke, iškeisti į sklypą prabangiame rajone ar perleisti už itin palankią namų ūkio energijos pardavimo sutartį? Tai noriu jus patikinti – man tėvynės meilė – didžiausia vertybė.
Vareikis, išbalęs it popieriaus lapas, nemirksėdamas spoksojo į pašnekovą.
– Taip... Ne... Žinoma, gerbiamas patarėjau, aš jums visiškai pritariu... – susinervinęs lemeno. Drebančiais pirštai išsitraukė iš kišenės juodą cigarečių pakelį. – Atsiprašau, ar jūs nieko prieš, jei aš užsirūkysiu?
Ponas Čipelis pakraipė galvą ir Vareikį nudelbė tokiu žvilgsniu, kad šis, jei sėdynėje būtų įmontuota katapulta, nedvejodamas būtų ja pasinaudojęs.
– O ar jūs neprieštarausite, jei aš vemsiu? – Esu alergiškas tabako dūmams, – ir koja iš po sėdynės išstūmė tarsi tam ir paruoštą kibiriuką su įklotu maišeliu.
– Atsiprašau, nežinojau. Prašau atleisti, – jau susitvardęs atsiprašė Vareikis.
Kurį laiką vėl važiavo tylėdami. Bet netrukus Vareikis pasigręžė į Vilių ir leidosi aptarinėti vakar matytą TV3 diskusijų laidą.
Kol važiavo per miestą, priemiesčius, vairuotojas labai nespaudė – visur „inkilai“. Keistas žodis tokiam ne ornitologiniam įtaisui pavadinti. Tačiau šiandien tas žodis prie daikto derėjo kur kas labiau.
Pabodus maigyti tėvo mobilųjį, Miška smalsiai dairėsi pro autobusiuko langą. Savanorių prospekte staiga šoktelėjo kėdėje:
– Папа, смотри, скворечник со скворцами!
Greičio matuoklis buvo aplipęs varnėnais: juosvų paukščių pulkelis tupėjo ant stogelio, keliolika įsikibę atbrailos kabojo iš šonų, keli kažkokiu būdu buvo įsitaisę ant objektyvo. Keisčiausia, kad visi kaip vienas buvo pasisukę ton pačion pusėn – į juos. Dar keisčiau, kad, paprastai labai judrūs ir triukšmingi, dabar tupėjo, tylėjo ir, rodėsi, gręžė mažyčių juodų akučių žvilgsniais skylutes jų autobusiuko languose.
– Ничего себе! А ведь настоящий скоречник! –  dėdė Boria smagiai nusijuokė.
Tačiau važiuojant pro antrą „inkilą“ juokas jau nebeėmė – ir šis buvo aptūptas varnėnų, kurie tylomis vieningais žvilgsniais nulydėjo juodąjį autobusiuką.
Šįsyk varnėnus pastebėjo ir kiti keleiviai.
„Nieko sau! “, „Obana! “, – nustėrę veidai gręžėsi į tolstančius paukščius. Vilius dar bandė graibytis greta gulinčios kameros, bet „inkilą“ tuojau pat užstojo kiti automobiliai, o paskui jau buvo per vėlu.
– Ponas Čipeli, ar kada nors matėte ką nors panašaus? – tarsi niekur nieko vėl pamėgino užmegzti pokalbį Vareikis. – Mes savo besaikiais poreikiais gamtą stekenam, o ji štai kokius pokštus mums krečia!
– Nemačiau, bet manau, kad viską galima paaiškinti racionaliai. Ir mūsų poreikiai, esu tikras, niekaip nesusiję su paukščių pulkavimusi. 
Autobusiukas išvažiavo iš miesto ir pasuko Prienų kryptimi.
– Pri Valkininkų dydialis kialio rimontas, griaičiau bus pra Aukštadvarį, – paaiškino vairuotojas.
– Nors ir pro Žemaičių Kalvariją, bet Simne turim būti lygiai pirmą, – atsiliepė ponas Čipelis.
– Pagazosiu, būsim, – patikino dėdė Boria.
„Pagazavo“ – autobusiukas švilpė apytuščiu keliu 120 km/val.
– Giarai, kad oras bluogas, mažai mašinų.
Iš tiesų, oras šiandien nedžiugino. Vakar dar buvo saulėta ir karšta, o šįryt apsiniaukė, gerokai atvėso, pūtė stiprokas vėjas. Tiesa, nelijo. Tačiau per radiją skelbė, kad iš vakarų artėja audra, būsiąs ir škvalas. Lietų rodė ir kiti ženklai – šalia kelio pažeme nardė kregždės, kartais pavienės ar pulkeliu nerdavo priešais autobusiuką per kelią. Kregždžių pulkeliai atrodė kaip mažyčių reaktyvinių lėktuvėlių eskadrilės – skrido taisyklingais trikampiais.
– Вот чудеса! Откуда их тут столько? – nusistebėjo dėdė Boria. –  Мишка, смотри, летят как на параде.
– Dar niekada nemačiau tiek kregždžių vienoj vietoj ir kad skraidytų kaip patyrę karo lakūnai! – iš galo pritarė Vilius. Sugraibė nuo gretimos sėdynės kamerą, įsijungė ir pradėjo filmuoti tiesiai per priekinį stiklą.
– Что за хер..., – dėdė Boria nespėjo baigti žodžio. Kiek aukščiau jo veido į priekinį stiklą trenkėsi paukštis. Vairuotojas išjungė pavarą, lėtai išriedėjo į šalikelę ir sustabdė autobusiuką. Išlipo kraipydamas galvą, apėjo autobusiuką iš priekio. Dešinėje, pačiame stiklo viršuje matėsi lyg kulkos žymė – nuo nedidelės duobutės į šalis vingiavo keli įtrūkimai. Greta buvo prilipusi juoda plunksnelė.
Pasižiūrėti, kojų pramankštinti, dūmo sutraukti išsirangė ir keleiviai. Tik mažasis Miška sėdėjo savo vietoje įsikniaubęs į delnus. Pro pirštus kaptelėjo ašara.
– Не плачь, Мишуня. Жалко птичку, но что теперь поделаешь? Блин, наверно придется стекло менять.
Priėjo ponas Čipelis.
– Stiklą galima bus pakeisti, kai grįšim į Vilnių, o iki Simno turbūt ir taip nuvažiuosim? Ir paskubam, – kreipėsi labiau ne į vairuotoją, o į rūkantį Vareikį.
– Važiuojam, važiuojam. Ei, Viliau, – pašaukė Vareikis.
Vilius su kamera ant peties sustingęs stovėjo kitapus kelio.
– Žiūrėkite, – mostelėjo laisva ranka miško pusėn.
Vyrai sužiuro, į kur kamerą nukreipęs buvo ir kur rodė Vilius. Už šimto, gal pusantro šimto metrų, pievoje pamiškėje spietėsi pulkas gandrų. Kokių dvidešimt. Beveik taisyklingu ratu jie stovėjo apie didelę šusnį baltų popieriaus lapų. Paeiliui tiesė kaklą, smeigdavo lapą snapu, užversdavo galvą aukštyn, iškeldavo persmeigtą lapą ir pražiodami snapą jį perdrėksdavo. Vėjas graibė popieriaus skiautes ir nešė tolyn per pievą. Atrodė, lyg juodom tunikom ir baltais marškiniais apsitaisę vienuoliai atlieka kažkokį paslaptingą ritualą.
– О, боже! – išsprūdo dėdei Boriai.
Į asfaltą ir vyrų veidus pradėjo caksėti stambūs lietaus lašai. Pirmasis atitoko Vareikis.
– Brrr, kolektyvinė haliucinacija. Viliau, nufilmavai? Jei tai, ką matėm, tikra, tavęs laukia „National Geography“ apdovanojimas!
Atrodo, lietus pabaidė ir gandrus – staiga visi sykiu sumojo sparnais, pakilo ir nusklendė pažeme pavėjui.
Vėjas prie autobusiuko atnešė kelias lapų skiautes. Ponas Čipelis vieną primynė, pasilenkė, paėmė ir perskaitė:
„... ncerning exploitation of shale deposi...
... eration of completion fluids supp...
... tion of necessary equi...
... other fuels...
... servic... “
Nugara nubėgo šiurpuliai, akyse sutavaravo, veidas išblyško kaip ta popieriaus skiautė. Užteko šių kelių žodžių, kad suprastų, koks čia tekstas – slapto Vyriausybės ir „Chevron“ susitarimo dėl skalūnų išteklių eksploatavimo projektas.
– Kas per...
Jį pertraukė dėdė Boria:
– Puonas patariejau, raikia važioti. Von, koks diabesys ateina, – mostelėjo ranka į vakarus. – Audra! Gal giariau pasūkti atgal, a?
Tolumoje dangų užtraukę debesys vertėsi juodais tumulais, sukosi verpetais, ir, grasindami nuožmia gamtos jėga, artėjo neįtikėtinu greičiu.
– Tikrai, reiktų paskubėti, – dar neatitokęs nuo šoko, sumurmėjo ponas Čipelis. Ir jau tvirčiau pridūrė:
– Jokių atgal! Važiuojam.
Visi sušoko į autobusiuką. Dangus jau visai užtemo, lietus virto liūtimi, vėtra virpino autobusiuką.
– Паяхали, дядя Боря, – kreipėsi Čipelis į vairuotoją. Šis, ar iš nuostabos dėl tokio netikėto kreipinio, ar iš baimės dėl užgriuvusios stichijos rovė iš vietos.
Autobusiukas dūmė tuščiu keliu taškydamas balas, kaip juoda našlė vilkdamas paskui save purslų nuometą. Vėtra ant kelio žėrė nuplėštus medžių lapus ir smulkias šakeles. Kartais koks atskriejęs šuoras nuožmia jėga taip tvodavo per autobusiuko šoną, kad šis visas sulinguodavo kaip girtuoklis nuo sugėrovo antausio ir atrodė, tuoj išvirs ar nulėks į pakelės griovį. Dėdė Boria, įsikirtęs vairo, kad net krumpliai bolavo, stengėsi išlaikyti transporto priemonę kelyje.
– Да ебтваюмать, что творится. Мишка, ты как? Ей, все пристегнитесь. На всякий случай.
Keleivių raginti nereikėjo – visi sėdėjo prisisegę, įsispyrę kojomis, įsitvėtę kas kur galėjo.
– Atrodo, Jūsų kibiriukas dabar pravers, – suniurnėjo Vareikis.
Staiga koks šimtas metrų priešais ant kelio siaubingai traškėdama griuvo viesulo neatlaikiusi storakamienė liepa.
– Мать твою, Мишка, держись!
Vairuotojas kirto per stabdžius, suktelėjo vairą į dešinę. Autobusiukas pasviro į kairę, padarė suktuką, trenkėsi šonu į nuvirtusio medžio kamieną, versdamasis perskrido per jį, stogu vožėsi į asfaltą, susiplojo kaip armonika, persivertė dar kelis kartus, atsigulęs ant kairiojo šono nučiuožė į kelkraštį ir liko gulėti kaip į krantą išmestas sumaitoto jūros žvėries kūnas. Žvėries viduriuose prispausti metalo ir plastiko liko gulėti penki žmonės.
Ponas Čipelis atgavo sąmonę. Ant veido pro išdužusius langus tiško lietaus lašai. Išsižiojo – gomuriu maloniai nutekėjo gaiva. „Gyvas“, – pamanė neatmerkdamas akių. Perbėgo mintimis per visą kūną: aštrus skausmas kojoje – tikriausia lūžo, maudžia petį – sumuštas. Bet tik tiek – daugiau, rodos, nieko neskaudėjo. Tik akys... Pamėgino prasimerkti, ir nieko neišvydo, tik tamsą. Akis peršėjo. „Tikriausiai pateko stiklo šukių. Būtų žiauru apakti. Visą likusį gyvenimą matyti tik juodžiausią tamsą. “ Pabandė pamirksėti. Iš kažkur toli toli atsklido šviesa. „Gal įsivaizduojama“, – baugiai pagalvojo. Ne, tikra – šviesa stiprėjo, matė vis daugiau. Jau skyrė kontūrus, formas, daiktus, paukščius. „Paukščius?! “ – Paukštį. Tiesiai virš galvos tupėjo pilkas paukštis ir snape laikė ryškiai raudoną uogą. Pakreipė galvą, viena akimi priekaištingai nužvelgė žmogų, tada purptelėjo žemyn ir įdėjo uogą tiesiai jam į burną.