Arena (3/9)

. Praėjus kelioms dienoms po kovų arenoje Emetas susitiko Isabą treniruočių lauke. Jiedu nusprendė pasikauti tarpusavyje, kaip tapo įprasta pastarosiomis savaitėmis.

- Šią savaitę koveisi? – Kasdieniškai paklausė Isaba, lėtai sukdama lazdą rankose.

- Jo, laimėjau, ale buvo sunku be ginklo.

- Be ginklo!

- Su kalaviju buvau ir prieš kirvį su skydu kovojau. Ale kalavijas sulūžo! – Emetas apsuko kardą virš galvos ir įstrižai kirto, tačiau jo smūgis buvo atmuštas, o priešininkė efektingai apsisuko aplink save ir smogė lazdos galu į priekį. Šį taip pat atmušė į šoną. – Nesupratau nieko, kalbėjau po to su kalviu, sakė, kad toks blogas kalavijas buvo vienintelis. Smirdantis dalykas!

- Tau pasisekė – daugeliui tikriausiai baigtųsi liūdniau tokioje nelygioje kovoje.

- Vos neištįsau, ale nevadinčiau to sėkme.

- Kaip tai?

- Mane pribaigt tai kaip ešerį pagaut peiliu, ne taip lengva, ale dabar žinau, kad kažkas tikrai yra ant tiek durnas, kad bando. Nors ne toks durnas, beveik pavyko! Man džiaugtis dėl to, ane?

- Na žinoma. Tavęs tokia klasta neveikia. Kad ir kas bebūtų, Adiras, rodos, visada... tave... saugo. – Isaba vos spėjo užbaigti sakinį, nes tą akimirką Emetas paleido kirčių seriją, kurią moteris tik per plauką atlaikė. Atrodė, jog, jei būtų norėjęs, karys būtų galėjęs nesustoti ir lengvai nugalėti, tačiau atšoko atgal.

- Jo, taip ir yra.

  Oponentai dar kartą sukryžiavo ginklus, Emetas peršoko palei kojas skriejančią lazdą, po to kardą peršoko Isaba, tačiau netrukus ji jau gulėjo ant žemės, partrenkta pečiu žmogaus visa galva už ją aukštesnio. Jai dar nė karto nepavyko nugalėti šio ecėno, tačiau kartais pritrūkdavo nedaug.

- Tu vis geriau ir geriau kauniesi besitreniruodama su manim, - pasakė Emetas duodamas jai ranką, - gal padėsi man išsiaiškint, kas bando mane nužudyt prieš Adiro valią?

- O tau tai taip svarbu? – Paklausė Isaba besivalydama smėlį nuo delnų. Tada ji pažvelgė pašnekovui į akis, bet pamačiusi, kad šis taip pat į ją žiūri, greit žvilgsnį nusuko.

- Klausi ar man svarbu, ar aš gyvas? Galvok, ką kalbi, sile.

- Klausiu ar tau svarbu kas į tave kėsinasi, ecėne. Koks tau skirtumas? Nuo kada tau rūpi, kas tavo priešas?

- Svaigsti. Rasiu kas nori mano mirties ir iškviesiu tą žmogų dvikovon, kaip ir priklauso. Nors jis to nevertas, ale aš iki jo lygio nekrisiu. Suteiksiu garbę.

- Bet tai gali būti bet kas! Apie tave retai kada gerą žodį išgirsi. Jei tu žūtum, kas tavęs pasigestų?

- Žinau viską, gali manęs nemokyt. Niekas manęs nepasigestų, kol neateitų mano tauta ar kokie nors kiti žmonės ir nepasikėsintų į areną ir visą Laasiją. Tada pažiūrėtume ko jie visi verti ir kas buvo teisus.

- Aš tik sakau ką pati girdėjau. – Dabar puolė Isaba. Praeinantys kariai vis sustodavo kelioms sekundėms pasižiūrėti kaip kažkokia moteris sugeba kautis su Emetu, neabejotinai geriau nei jie patys galėtų. Kitos moterys šia kova ne taip domėjosi. Kol kas visos Isabos atakos buvo nesėkmingos.

- Kartais galvoju, kad aš vienintelis suprantu, kas yra arena ir kam. Visi kiti... Visi tie bailiai ir sukčiai, kovoja savo malonumui, kai kovoti reikia dėl Laasijos.

- Ecėnas... kovoja... dėl Laasijos. - Isaba dar kartą pabandė pulti, kirsdama tai vienu, tai kitu lazdos galu. Emetas pasijuto vis labiau spaudžiamas. Visas jo dėmesys buvo sutelktas į Isabos lazdą. Žengdamas atbulas kovotojas vos neišėjo iš aikštelės ribų, bet jo gynyba atrodė tobula. Kai Isaba pavargo, jis pasinaudojo proga ir vietoje to, kad atmuštų ateinantį smūgį, pats žaibišku greičiu mojo kardu ir pataikė kovotojai į šonkaulius. Isaba suriko iš nuostabos ir jos lazda kur kas silpniau atsitrenkė į priešininką.

- Laasija yra mano gimtinė kaip ir visų kitų. Žvitrios akys tau pirmenybės nesuteikia.

- Tvardyk savo čiulptuvę, ecėne, - tarė ji, tada metė savo lazdą į Emetą ir apsisuko ketindama eiti, bet akimirką padvejojusi pridūrė, - padėsiu tau išsiaiškinti, kas nori tave užmušti. Man arena irgi svarbi, kaip tau. Čia mano namai.



  Emetas ėjo namo nuo upės, permetęs per petį savo odinukę, kurią ten plovė. Dangus buvo apsitraukęs stora debesų antklode, atrodė, jog netrukus lis. Karys susierzino supratęs, kad dabar negalės išdžiovinti savo šarvų. Einant į priekį dar švietė popietės saulė. Jis vis negalėjo išmesti iš galvos tos kovos prieš dvi savaites, kai sugebėjo laimėti kovą lūžusiu kalaviju.
  Prie įėjimo į baraką laukė Hyras, kuris skubėdamas pranešė, kad meisteris nori pamatyti Emetą savo kambaryje citadelėje. Esą jis pats liepė Hyrui tai perduoti kai tik šis sutiks draugą. Ir ko gi meisteriui prireikė? Paprastai kariai su savo meisteriu susitikdavo tik prieš kovą ir po jos. Kartais dar ir treniruotėse. Tačiau šiaip tie seniai buvo užsivertę savais reikalais ir nesikišo į karių gyvenimus. Hyras patikino, kad nemeluoja ir nejuokauja. Emetas uždėjo ranką jam ant peties ir nuėjo kur kviestas. Šitas nemėgsta juokauti, neturėčiau juo abejoti.

- Štai kur tu, - pasakė Midas, kai jo karys pagaliau atėjo, - einam.

- Einam, - atsakė Emetas, nieko nesuprasdamas. – Kur einam?

- Einam, einam, vėliau paaiškinsiu.

Emetą nuvedė laiptais žemyn.

- Ką mes veiksim rūsyje? Ko iš manęs nori? – Senis neatsakė, o gal net neišgirdo klausimo, visą dėmesį sutelkęs į tamsius citadelės užkaborius, lyg tikėtųsi kokio nors užpuolimo.

  Rūsyje juos pasitiko kita figūra. Midas gestu parodė savo kariui, jog dabar sektų šią figūrą, o pats ėjo iš paskos. Rūsys daugiausia naudotas įvairių daiktų laikymui. Ten buvo ginklų, stacionarių arbaletų (tokių didelių, kad Emetas negalėjo įsivaizduoti, kam jie skirti), įvairių strypų, suolų, audinių ritinių, odos, virvių, deglų ir begalės kitų daiktų, kuriuos buvo apgobusi tamsa.

  Čia užeidavo nedaug žmonių, todėl vorai buvo išaudę ištisą dominatą, neprastesnį už Laasijos. Galbūt ir jie nematomose savo valstybės periferijose kovojo tarpusavyje dėl valdžios ar dėl resursų arba prieš kitas vorų rūšis. Čia tikrai buvo dėl ko kovoti, drėgnoje aplinkoje gyveno ne tik vorų dominato valdovai, bet ir įvairūs tarnai – musės ir vikšrai. Niekas pernelyg nesirūpino tvarka rūsyje, palaikė draugiškus santykius su šia vorų valstybe.

  Deglai ant sienų kabojo tik kas dvylika žingsnių, todėl reikėjo eiti nežinant kur statai koją – nuo liepsnos iki liepsnos. Kai ugnis geriau apšvietė juos vedantį asmenį, Emetas atpažino, kad tai Adiro vaidila – veikėjas retai akis į akį sutinkamas kovotojų. Dažnas karys apie jų egzistavimą žinojo tik todėl, jog tai buvo tie patys žmonės baltomis sutanomis, rėkaujantys iš balkono ir vedantys renginius arenoje. Tačiau niekas nežinojo kiek jų yra, kuris iš jų vyriausias ir iš viso ar kuris nors buvo svarbesnis už kitą. Tai jie buvo arenos šeimininkai, nors valdė slapta, pernelyg nesikišdami į kasdienius reikalus. Vaidilos valdė taip, kad beveik leistų meisteriams patikėti, jog tai jie viskam vadovauja.

  Paslaptingasis žynys sustojo priešais sieną tamsoje. Kelias sekundes bandė kažką joje užčiuopti ir jam pasisekė. Niša sienoje prasiskyrė ir atvėrė kelią į slaptą koridorių. Emetas nieko panašaus nėra matęs. Vyrai vienas po kito suėjo į vidų ir plyšys sienoje vėl užsivėrė. Vaidila paėmė nuo sienos vienintelį deglą, kad nereiktų eiti apgraibomis. Iš pradžių teko nulipti nedideliais laiptais. Po to tunelis buvo tiesus ir ilgas.

- Citadelėj daug tokių tunelių?

- Ne, čia vienintelis, - atsakė Midas.

  Visą tą laiką, kol vyrai ėjo tuneliu, žynys nepratarė nė žodžio. O iš meisterio kažką naudingo išpešti buvo sunkiau nei bet kada. Emetas gniaužė kumščius ir labai gailėjosi, kad pakeliui neprigriebė kokio nors ginklo – su juo eiti į nežinią būtų lengviau.

- Kur mane vedat?

- Jau beveik atėjome. Ten viską tau paaiškins, būk ramus.

- Man čia nepatinka.

  Šokėjo galvoje iškilo įvairūs kankinimų vaizdai ir jis suprato, kad apie Adiro vaidilas beveik nieko nežinojo. Apie meisterius taip pat. Geriau jau būtų nesužinojęs. Visi jie galvoja daug daugiau, nei sako. Gal Emetas čia dėl tos nelaimės su lūžusiu kalaviju? Gal vis dėl to meisteris ir buvo tas, kuris norėjo nužudyti Emetą? O dabar jis ištaisys savo klaidą?

  Karys dar turėjo galimybę pabėgti, nors ir buvo apsuptas. Meisteris buvo senas ir beginklis, tad jį sudoroti pavyktų, nepaisant to, jog šitie seniai garsėja išugdytais įgūdžiais apsiginti. Apie žynio sugebėjimus Emetas žinoti negalėjo, bet ėjo jam už nugaros, todėl nebūtų sunku užpulti jį netikėtai. Galėtų tiesiog trenkti jam į pakaušį, paimti jo deglą ir panaudoti kaip ginklą prieš senuką ir prieš patį žynį, jei šis dar liktų sąmoningas po smūgio. Jei jie priešintųsi, karys nesibodėtų jų ir užmušti. Juk galbūt tas pats laukia jo paties. Bet kažkas čia buvo ne taip. Nejaugi jie nepagalvojo, kad karys gali priešintis? Jei pagalvojo, reiškia kažkaip tam turėjo pasiruošti. Jie dar kažką slepia, parazitai. Galbūt abiejuose tunelio galuose jau laukia egzekutoriai – atsarginis planas?

  Šitaip Emetui mąstant trijulė perėjo koridorių ir atsidūrė atvirame urve. Tačiau jis buvo gyvenamas ar bent jau dažnai lankomas. Tą rodė daugybė žvakių ant žemės ir kreivų sienų. Jos čia buvo kietos kaip akmuo ir karys negalėjo pasakyti ar ši patalpa buvo iškirsta specialiai ar tiesiog rasta ir pritaikyta savoms reikmėms. Aplink tvyrojo iki šiol nepažintas drėgnas kvapas. Tokioje neįprastoje aplinkoje galėjai labai greit pamiršti, kad virš žemės egzistuoja visai kitas pasaulis, su tankiais įvairiaspalviais miškais, kalvomis, lietumi, daugybe rausvo smėlio ir deginančia saule. Čionai buvo gan vėsu. Emeto paguodai, nesimatė nei kaulus laužančių aparatų ar lentų, nei jokių gyvybei atimti skirtų spąstų ar budelių. Tik stalas viduryje urvo ir keli suolai aplink jį. Akimirką karys pamanė, jog tai dar blogesnis variantas.