Triuškinantys gamtos dėsniai

Baltos snaigės nukloja juodą asfaltą, ir jis tampa didele pagalve dideliam vėjui. Vėjas ledinis, šaldė ir brūžino medžių šakas. It švitriniu popieriu draskomos jos dejavo, dainavo, dūdavo, dejavo... Ilgesingai žvelgė į pietus, iš kurių ateidavo saulė. Ji neatėjo. Ji juos pametė. Išsiskyrė su jais ir paliko vienus, kaip benkartus. O pati buvo išvažiavusi medaus mėnesio. Todėl motina žiema skaldė ir grobė pasaulį, jo švelnumą. Užliedama savo šalčiu upes, ežerus ir jūras. Kaip ir kasmet ji įkišdavo juos į tramdomuosius marškinius, kuriuos, matyt, skalbdavo ir ruošdavo ištisus metus. Po to juos kankino baltų snaigių pūkeliais. Jie juokėsi, skilo jų oda trūkinėjo ir aižėjo. Žmonės ėjo prisimerkę nuo balto žiaurumo. O pakelės medžiai vis dainavo, dejavo… Mažos snaigės išpindavo žiemos kasas, paleisdavo jas ant žemės ir vėl surišdavo kaustančiu ledo kaspinu, kuris žvilgėjo kaip perliniai saulės karoliukai. Bet ji buvo juos palikusi. Saulė džiaugėsi. Žiema tramdė. O gamta ilgesingai laukė pavasrio, kuris kasmet tuo pačiu metu, lygiai taip pat elgdavos su žiema. Guvus jaunikaitis siekdavo žiemos rankos, po to ją vesdavo ilgu keliu, kuris baigdavosi jos aimanomis ir šauksmu. Žiema mirdavo. Snaiges susemdavo balos ir įkalindavo savo kalėjime. Tekšėjimas skambėjo iš žmonių padų. Snaigės paimtos į nelaisvę greit viena po kitos težo, lydėsi, cypdamos varvėjo ant pajuodavusio asfalto. Pavasaris aprengė nuogus medžių veidus, nauja žolė ėmė augti ant jų šakų. Jie nebeverkė. Jie dainavo, siūbavo. Ponas pavasaris išdaužė stiklinės žiemos akis, jos ašaros ir nuolaužos tvindė žemę. Iš meilės, tik iš meilės jis leido jai pailsėti… Ji nusliuogė tolyn, pasėdėti Grenlandijos pakrašty, kol ruduo ją vėl pakvies paskutiniam savo šokiui...