Arena (2/9)

. Vyriškiams einant tvirtovės koridoriais aplink šmirinėjo kiti žmonės. Dauguma jų buvo arenos kovotojai. Visi jie, kaip ir Hyras, vilkėjo nudrengtus skarmalus, tačiau neatrodė dėl to susirūpinę. Vienintelis Emetas vaikščiojo su odiniais šarvais, kurių nespėjo po kovos nusiimti. Vienas kitas eidamas pro šalį dėbsodavo į juos, o ypač į Emetą, kaip į nieko neišmanančius ar kaip į prastesnius už save. Kai kurie šiepdavosi. Jiedu neatsakydavo. Paprastai čia būdavo daug daugiau karių, bet jie visi tikriausiai dabar sėdi tribūnose, mat kovų diena vyksta tik kas savaitę ar dvi. Praleisti kovų neverta, nes po to būna sunku rasti bendrą kalbą su likusiais, kai jie tik apie kovas ir šneka. Be to, galima mokytis iš svetimų klaidų. Nors Emetui tai, žinoma, nebuvo aktualu. Jei jis stebėtų svetimas klaidas, dar pradėtų jas daryti.

  Kartais vaikščiojimas tvirtovės koridoriais užtrukdavo. Ypač kai būdavo daug žmonių. Patalpos čia buvo mažos ir per koridoriaus plotį neišsitekdavo trys žmonės. Visur mirgėjo oranžiniai liepsnų atšvaitai, bet šviesos jie ne kažin kiek pridėdavo, buvo tamsu, niūru, o rūsiuose ir pirmajame aukšte gan drėgna. Todėl didžiąją laiko dalį kariai leisdavo vidiniame kieme ar už teritorijos – mieste. Kitoje vidinio kiemo pusėje buvo barakai, čia dauguma kovotojų gyveno. Užtenka pasakyti, kad turėjusiems kur gyventi pačiame mieste pasisekė labiau.

  Emetas su Hyru išėjo į vidinį kiemą. Išlindus iš citadelės akinanti šviesa atbukino regą. Tačiau, akiai pripratus prie kaitrios Laasijos saulės, išryškėjo visai graži aplinka. Kieme žėlė žolė apsupta daugybės įvairių pastatų, kurių šonai buvo sujungti akmenine siena, kad niekas nepastebėtas negalėtų įeiti ar išeiti iš teritorijos.
Kairėje pusėje buvo treniruočių laukas su eile atvirų aikštelių, įvairiomis medinėmis konstrukcijomis mankštintis bei taikiniais iš šieno. Arenoje vykstant dvikovoms tokioms kaip šiandien bet kokie distanciniai ginklai buvo uždrausti. Vis dėlto kartais atsirasdavo tokių, kurie ateidavo čia pašaudyti. Lankai ir mėtomos ietys buvo naudojamos kitose kautynėse. Paprastai vadinamosiose invazijose, kuriose žmonių komanda bandydavo atsilaikyti prieš įvairius laukinius žvėris.

  Dažniausiai lankais šaudydavo arenos kariai paskirti čia kovoti iš jungtinės Laasijos kariuomenės. Nors tolimi regionai siųsdavo vos po kelis žmones, Ksontos regionas ir artimiausios žemės į pietus nuo Skarnios upės neretai į areną siųsdavo kas penktą savo karį. Ir ne vienam sezonui, o paprastai iki mirties. Bendrai paėmus, Laasijos dominato kariai sudarė šiek tiek daugiau negu pusę visų arenos karių. Nei Emetas, nei Hyras šiai daugumai nepriklausė.

  Dešinėje pusėje buvo nedidelis sodas su granatmedžiais ir bananais. Tačiau vaisių retai būdavo, nes juos labai greit graibstydavo. Šalia sodo galėjai pamatyti pašiūrę su atskiru nedideliu plotu, kur laikyti buivolai. Šie daugiausia naudoti kaip traukiamoji jėga pakinkyta į vežimus. Tarp citadelės ir buivolų gardo dar stovėjo ir narvai, kuriuose kartais gyveno laukinės katės, vilkai, vienas kitas lokys ar net bilis iš ne tokių artimų pietų. Būtent šie gyvūnai buvo invazijų herojai.

  Kariai priėjo vieną iš pastatų kiemo pakraštyje. Jis buvo kvadratinis ir kompaktiškas. Virš senos staktos kabėjo lenta su nesudėtingai išraižytais lenktu kardu ir kirviu, lygiagrečiai paguldytais vienas šalia kito, ašmenimis į vidų. Emetas pabandė įeiti į vidų, bet durys buvo užrakintos. Turbūt kalviai patys sėdėjo tribūnose. Tačiau vos kariai apsisuko, prie jų priėjo pagyvenusi moteris. Ji buvo tiesi, bet dar žemesnė už Hyrą, taigi Emetui net nesiekė pečių.

- Rahidė?

- Ta pati, ta pati. O jūs kokia gauja?

- Aš Emetas, Adiro karys. Turiu tokią problemą.

- Palauk, Emetas? Taip, Emetas... Tas pats kuris mano, kad yra geresnis už visus kitus!

- Citadelėj būt geresniu už kitus ne taip ir sunku.

- Taip... Tu jį ištveri? – kreipėsi Rahidė į Hyrą. Šis spėjo tik išsišiepti.

- Rahide. Alio. Šiandien buvau aikštėj. Mano kalavijas kaip šakalys lūžo nuo silpnos rankos. Meisteris nepasisako, gal tu paaiškinsi?

- Kalavijas lūžo. Taip... Na, ne aš kalta, nes ne aš kalavijus kalu. Hm. Tu surasi kaltininką, net jei ir pats esi kaltas, taip? Tau reikia kalbėtis su Dainiumi. Bet ir jis tau nieko nepasakys, nes mūsų ginklai geri. Gal paėmei labai seną, tai ir lūžo.

- Aš ne vaikas, Rahide, skiriu šakalį nuo ginklo. Ir kai esu kaltas irgi pastebiu.

- Gerai jau, gerai, aš tik pagalvojau.

- Kur Dainius?

- Mieste.

- Kur mieste?

- Tikrai eisi pas jį aiškintis? Garantuoju, kad jis nieko nežinos. Bet tavo valia. Tiksliai nežinau kur jis dabar, šiandien turėjo priimti žaliavas. Aš ieškočiau turguje.

  Tai aišku, kad turguje. Be jo ir arenos Azanės mieste beveik nieko daugiau nebuvo. Emetas padėkojo kalvei ir pasuko link išėjimo. Ten, tiek šalia plačių vartų, tiek ir siaurų durų, stovėjo prižiūrėtojai. Prie išėjimo žmonėms budėjo vyras ir moteris. Emetas su Hyru atsuko jiems savo kairiųjų dilbių vidines puses. Ten buvo išdeginti apvalūs ženklai per pusę dilbio ilgio. Juose puikavosi Adiras, visai toks kaip arenos vėliavoje. Sargybiniai pamatė arenos karių atributus ir jau buvo bepraleidžią praeivius, kai budintis vyras tarė:

- Kam tau tie šarvai?

- M? Aš tik iš kovos, pamiršau persirengt. Negi jau negaliu į lauką išeit?

- Galima, galima, svarbu, kad be ginklų. Neslepi nieko? Erzinu tik. Matytųsi. Nekaršta? Mes čia kepam, o tu su odinuke.

- Nieko.

  Iš tiesų buvo labai karšta, bet Emetas neketino eiti atgal iki savo meisterio, kad paliktų šarvus. Galų gale, yra buvę ir karštesnių dienų. Kartą buvo taip karšta, jog kiekviena ilgai užsitęsusi kova arenoje tą dieną baigėsi lygiosiomis, nes abu varžovai tiesiog nebepakeldavo rankų arba krisdavo vietoje ir tvirtai atsistoti galėdavo tik kitą dieną. Emetas tada nesikovė, bet kelias iki upės buvo minamas tuzinu kartų dažniau. Po panašių orų dar senesniais laikais virš arenos tribūnų įrengtos horizontaliai užtraukiamos milžiniškos užuolaidos, kad žiūrovai nealptų ir nemirtų. Arenos meisteriai nenustodavo stebėtis, kokie neištvermingi žiūrovai kartais būna. Tai jie krenta, tai vietoj miršta, tai iš panikos pabėga, tai susimuša. Tai jiems vandens, tai kukurūzo, tai daugiau veiksmo, tai atskirų tribūnų silams ir „svetimiems“. Lyg čia būtų svetimų. Dabar daugelio priekaištų nebėra, atsirado daug apsaugos priemonių, ne taip kaip senais gerais laikais.

  Šokėjai išėjo iš teritorijos. Prieš akis jiems atsivėrė visas miestas. Kiek toliau po kaire tekėjo srauni Skarnios upė, ilgiausia visame Laasijos dominate (neskaitant didžiosios Moros, kuri apskritai, ko gero, buvo ilgiausia upė visame pasaulyje). Azanės miestas stovėjo vos savaitės atstumu nuo Skarnios ištakų, keliaujant buivolų traukiamu vežimu. Ja buvo tiekiama didelė dalis maisto ir kitų resursų, kurie iškart patekdavo į miesto turgų. Link jo vedė suplūktas žvyrkelis, aplink kurį vešėjo įvairūs krūmokšniai. Šiuo keliu kaip tik daug kas traukė žiūrėti kovų, tad Emetas su Hyru prasilenkė su kitais kariais, miestiečiais ir aplinkinių kaimų gyventojais.

  Arenos apylinkėse plytėjo dirbami laukai, kur ne kur ganėsi gyvulių bandos. Kiek toliau į priekį savo pirkiose gyveno vietiniai žmonės. Nemažai jų buvo tie patys arenos kovotojai, nes ne visi tilpo į teritoriją. Kaip taisyklė, kitais verslais užsiimantieji gyveno prabangiau ar bent jau neprasčiau už Adiro karius. Ypač pirkliai, kurių namai kabino akį žygiuojant pro šalį. Tai buvo akmeninių blokų arba mediniai statiniai. Vargingieji, tuo tarpu, gyveno moliniuose namuose, nes jiems nebuvo leidžiama naudotis medienos resursais. Tokią privilegiją reikėjo išsipirkti. Medžiai čia augo nedideliais miškeliais arba pavieniai, priešingai nei į pietus nuo Skarnios, todėl buvo gerokai vertingesni.

  Praėjus gyvenamąjį rajoną takas virto į nemažą atvirą aikštelę. Priešais ją stovėjo didelis turgus, iš tolo mirgantis dryžuotomis ryškiaspalvėmis vėliavomis ir pavėsinėmis. O aplink aikštę terpėsi kelios užeigos, smuklė, batsiuvių, audėjų ir kai kurių kitų amatininkų namai, konsulo rezidencija. Nepaisant to, kad šiandien arenoje kovos, miesto aikštė nebuvo tuščia. Aplink važinėjo pakrauti vežimai, vaikščiojo saulės nublizginti žmonės iš įvairių pasaulio šalių. Ne paslaptis, jog užsieniečius traukė ne turgus, o egzotiškoji arena, kuriai visos kitos pasaulio arenos galėjo tik pavydėti.

  Nespėjus kovotojams kirsti turgaus arkos (kuri, beje, buvo visai nereikalinga, nes turgus neturėjo nei sienų, nei tvoros), joje pasirodė buivolo traukiamas vežimas su Dainiumi, sėdinčiu ant pilkų, gelsvų ir kitokių atspalvių metalo luitų. Kalvis buvo tiek prisimerkęs, kad akių beveik nesimatė, nors saulė kabojo jam už nuogos nugaros. Jis buvo vienas tų, kurių odos spalva gerokai šviesesnė nei visų kitų, ypač jei ilgai nebūdavo saulėje. Vyriškio galvą ir pakaušį dengė kukurūzų pluošto audeklas.

- Dainiau! – Kažkur apačioje sušuko Emetas, pradėjęs eiti vežimui iš paskos.

- Garbė Adirui, žmogau!

- Garbė Adirui!

- Nekaršta?

- Karšta. Ale toks reikalas yra.

- Tu iš arenos, ne? Koks tasai reikalas? – Dainius spoksojo į lėtus buivolo žingsnius ir pagal tą tempą kažką be perstojo kramtė, lyg savo žandikauliu valdytų gyvulio kojas.

Emetas parodė savo randą ant rankos.

- Ar tu kalavijų meistras? Šiandien lūžo mano kalavijas – iš niekur nieko vidury kovos! Jis buvo geras, o po to atmušinėjau kirvį iš oro ir tik dzang! Ir lūžo. Kas čia yra su tavo kalavijais?

Dainius kelias akimirkas pagalvojo, kažką išspjovė į kitą pusę ir tarė:

- Nežinau.

- Nežinai?

- Nežinau, - pakartojo kalvis, - jei kirtis buvo silpnas, o ginklas naujas ir geras, reiškia, kad jis galėjo būti tik brokuotas. Gal buvo tiesiog senas. Arba, kad Adiras labai norėjo tavo mirties, bet tu čia, taigi šitas variantas atkrenta. – Tada kalvis pamąstė ir pridūrė, - ko tu čia atėjai? Užpilti manęs mėšlu? Nužudyti? Tam ir draugą atsivedei?

- Neee, ką tu. Man tik žinot reikia.

- Ir gerai, nes mano kalavijai be broko. Tiksliau, brokuoti nepatenka į jūsų rankas. Manai pats jų netikrinu kai baigiu? Tikrinu. Ar nemoku kalaviju švaistytis? Moku, žinau kokie jie turi būti. Aš pats gimęs Ystaroje, tad moku švaistytis dar geriau už tave, sakyčiau.

- Kalavijas geras ginklas. Nevietinis, bet lengvai perprantamas. Gal nori, parodysiu? Kad aš geresnis su kalaviju, nei tu?

- Cheee, ne, drauguži. Tu šokėjas, vien tai įrodo, kad mane įveiktum. Aš žinau taktikas, bet tave Adiras mėgsta labiau nei mane. Visus jus mėgsta labiau nei mane. Nors be mūsų visi Adiro didvyriai tik akmenimis mėtytųsi. Šito aš nesuprantu... Bet jūs kapokitės, o mes duosim jums žaislus. Kas. Nežiūrėk taip.

- Kautis atsisakai, vadinasi aš geresnis. Bet nukrypom nuo reikalo. Kalavijas lū-žo.

- Žinai, jei sukirstume ašmenis ir tu laimėtum, kas naujus kalavijus kaltų, ką? Vos keli mėnulio ciklai liko iki sekančio Dievų Mūšio. Tam ir vežuosi visus šituos blokus. Ne tik kalavijams, bet supranti.

- Jei tu gamini tik gerus kalavijus, iš kur anas?

- Iš kur? Iš kur? O kalavijas buvo vientiso lydinio, iš juostelių ar įanglintais ašmenimis? Aš, matai, visus darau.

- Nežinau.

- Cha! O sakai nutuoki apie kalavijus. Nė grūdelio nenutuoki.

- Kai bandai kitam galvą nurident, negalvoji apie lydinius.

- Ne tą norėjau išsiaiškinti. Bet spėju, kad kalavijas ne mano. Kažkaip prasmuko iš išorės.

- Iš miesto?

- Gal ir iš miesto. Teritorijoje aš vienas darau kalavijus, taigi jei jis ne mano, reiškia, kad iš išorės. Žinai, dėkoju, kad pranešei. Reiks kalbėti su meisteriais, kad parodytų tą kalaviją jei dar neišmetė. Jei bus ne mano, rytoj prašysiu, kad surinktų visus ginklus. Gal bus tokių daugiau.

  Emetas sustojo ir leido vežimui toliau riedėti vienam. Ar galėjo būti, jog šis atvejis, kuris vos nelėmė kario mirties, yra tik vienas iš daugelio panašių atvejų? Galbūt tai buvo ne konkrečiai prieš Emetą, o prieš daug žmonių nukreipta ataka? Gal net prieš areną apskritai? Jei taip, tai yra dar didesnis postūmis viską išsiaiškinti.

- Manding, Isaba bus prikišus nagus, - staiga prabilo Hyras.

- Kodėl?

- Ji tavęs nemėgsta.

- Nu, nemėgsta. Pats sakei, kad manęs daug kas nemėgsta. Tai kodėl Isaba? Galėtų būt Ribasa, Vernas, ir dar šimtas kitų. Tai kodėl Isaba?

- Nežinau, aš taip galvoju.

- Tai ką siūlai daryt?

- Nieko, tik sakau, kaip man išeina.

  Pirmas susitikimas su Isaba įvyko prieš eilę savaičių. Ji nuo pat pradžių keistai į jį žvairavo.



  Emetas vaikštinėjo po arenos kiemą kai jo akį užkabino dvi figūros besifechtuojančios smėlyje, vienoje iš treniruočių aikštelių. Ten kovėsi vyras ir moteris. Pastaroji buvo šiek tiek smulkesnė ir žemesnė už varžovą ir judėjo nedaug, tačiau taip mikliai, kad kaskart sugebėdavo apgauti oponentą ir šio mostai skriedavo pro šalį, tik sekindami jėgas. Moteris neskubėjo į puolimą, tik kartais pabandydavo užvožti lazdos galu, kai vyras palikdavo jai pakankamai daug vietos ir laiko, jog toks ėjimas nebūtų rizikingas. Jei priešininkas vis dėlto teisingai nutaikydavo lazdą, miklioji šokėja smūgį atmušdavo ir atrodė, jog darydavo tai be vargo, nors Emetas žinojo, kad toks įspūdis klaidingas. Prie kario akių jie taip šoko gal tris minutes, kol moteris sulaukė progos vožtelėti vyrui per kojas ir šis griuvo ant mentės, išmesdamas lazdą iš rankų. Nugalėtoja nusibraukė kaktą ir padavė ranką oponentui.

- Viskas gerai?

- Taip. Na ir kerti! Vaikinai gerai sakė, kauniesi visai kaip senoji Jahzi, garbė jai.

- Protas, Fredi, yra mano ginklas.

- Turbūt ir su kukurūzo burbuole galėtum žmogų sužeisti.

- Kam aš taip daryčiau?

- Galėtum.

- Kukurūzai – valgyti, Fredi, turėtum žinoti, - Ferdinandas pasitrynė galvą ir skystai nusijuokė.

- Gerai kauniesi. – Įsiterpė Emetas.

- Emetai? Ko tau čia?

- Ne su tavim kalbu, Fredi... Sakiau, gerai kauniesi.

- Neklausyk šito kvailio, Isa. Nors, pati greit pamatysi. – Ferdinandas numojo ranka į karį ir nuėjo.

- Isa. Toks vardas?

- Isaba, - atsakė moteris ir keistai įsižiūrėjo į Emeto veidą. Tada pridūrė, - malonu susipažinti.

Kovotojas padavė jai ranką.

- Man irgi, aš Emetas. Ferdinandas – šliužas. Nesikauk su juo.

- Nejaugi.

- Jis negarbingas žmogus ir tikriausiai prie tavęs apsimetinėja. Tau nėra ko su juo kautis, pati matei, jis prastas karys.

Isaba neatsakė. Ji pakėlė abu ginklus nuo žemės ir paguldė šalia. Tada pradėjo žvalgytis ąsočio, o radusi jį, atsigėrė. Jos veidu tekėjo prakaito lašeliai, o kūnas blizgėjo.

- Retai kada pamatysi gerų karių arenoj, o dar moterų. Ir šiaip jų nedaug. Seniai čia gyveni?

- Tris mėnulio ciklus.

- Tai mokėjai kautis jau seniau. O iš kur tu?

- Kodėl klausinėji, ecėne? – Staiga ji surimtėjo ir vėl žvelgė tiesiai į jį. Į akis. Jai šiandien prasta diena? Bet kol kovėsi su tuo nevykėliu Ferdinandu, rodos, buvo patenkinta.

- Tu naujas žmogus, gerai šoki. Vis mažiau ir mažiau tokių.

- Chm. O tu pats geras šokėjas?

- Taip. Bet nesvarbu. Aš – Adiro karys, tikiu jo galia ir jis mano tikėjimą atlygina stiprumu kovoj. Ferdinandui ir panašiems Adiras yra tik piešinys arba statulėlė.

- Kiekvieną dieną tenka žiopsot į pieštą jo snukį. Ką, nenusibosta?

- Svaigsti? Tokia kovotoja, o taip kalba. Kodėl tu čia, arenos priešė?

Isaba nusiėmė odinukę ir liko su austiniais marškiniais.

- Aš nesu arenos priešė, ilgši. Bet jei būtų mano valia, tokie kaip tu čia nevaikščiotų.

- O aš norėčiau, kad visi būtų tokie, kaip aš. Ale aš toks vienintelis.

- Ilgas, storas ir netelpi savo galvoje. Ir fanatikas.

- Negirdėjai kaip mane kiti vadina.

- Juokavau, - atsakė moteris, nustebusi, kad į jos įžūlumą nebuvo atsakyta.

- Greit pabos tokios kalbos. Arena yra šventykla, o ne teatras. – Isaba neatsakė.

- Taip ir nesužinojau, iš kur tu.

- Toli.

- Jo? Ne iš Ksontos? Ehnaro? Grodo? Moseros? Aš tai beveik vietinis. Iš Užskarnės, trys dienos kelio. Nu nesakyk, jeigu taip... – Emetas pamatė kaip susiaurėja jos lūpos.

- Gal nori su manim pasikaut? Aš tau ne koks Fredis.

- Dabar?

- Ne, negarbinga taip būtų. Tu gi pavargus.

- Pamatysim.

- Laikysiu save stipresniu, jei atsisakysi.

- Vaje, ar šitaip tu savo dievus garbini? Nesuprasi... – Isaba lėtai pakratė galvą ir kažką murmtelėjo sau panosėj.

- Ką?

- Sakiau, jūs saulėj per daug nukepę.

- Kas mes?

- Ecėnai, kad tave.

- Viskas. Metu tau iššūkį. Iššveisiu burną tau.

Paprastai Isaba nusijuoktų iš tokios frazės ir pašnekovo beribio juoko trūkumo, bet dabar priėmė šį pasiūlymą nė nekrustelėjusi ir po akimirkos atsakė:

- Susitiksim.

- Susirasi mane. Tik nepamiršk – Emetas. Meisterio Mido šokėjas.