Jonvabalis

Vakaras. Nuo žemės kyla rūkas, viskas skendi tamsoje. Sunku. Negali įžiūrėti kelio. Tu pasiklydai. Aplink tave daugybė šlamančių medžių, kurie lyg ir stengiasi tau ištarti padrąsinančius žodžius, bet tu jų negirdi, ar tiesiog nesupranti. Tu klajoji, bastaisi po tamsą, bandydamas surasti kelią namo. Tau baisu, juk kiek galima klaidžioti, ieškoti to kelio ir jo nerasti. Blaškaisi, rėki paklaikęs. Staiga...
Staiga išvysti tai, ko ieškojai... Žybsintį, skleidžiantį šviesą daiktą, bet jis toli, labai toli... Nepaisant to, tu pasileidi bėgti. Leki, bėgi, o tas šviesulys tai išnyksta, tai vėl pasirodo, bet tu artėji prie jo... Tačiau...
Tačiau išvysti, jog tai tik tebuvo mažas, mažučiukas jonvabalis, skelidžiantis šviesą, kuri tave taip traukė. Mažas, bejėgis vabaliukas. O tu taip norėjai surastikažką, kas galėtų tave išvesti iš šio klaidaus miško. Kažką stipraus, galingo, o tu radai tik silpną vabaliuką. Tu nusijuoki. Bet vis vien kažkodėl tau pasidaro geriau, šilčiau, tu nebe viena. Radai kažką, kas tau galbūt nušvies kelią.
Atsisėdi, nusprendi pasilikti su jonvabaliu, juk būnant ne vienai, ne taip baisu. Tu užmiegi.
Rytas. Saulė spigina tau į akis, tik šitaip ji sugeba tave pažadinti, kankindama tavo akytes aštriais savo spinduliais. Šiandien ir tie medžiai atrodo ne taip baisiai, ir kelias ne toks klaidus. Vėl sugebėsi atsistoti ant kojų ir toliau ieškoti kelio pabaigos, savo namų. Keliausi visą dieną, šviečiant saulei, lyjant lietui, keliausi ir jausies laiminga. Bet...
Bet ir vėl ateis vakaras, kai saulės nebebus šalia, kai medžiai atrodys baugiai, ir tada, kai bus labai baisu ir prarasi bet kokią viltį, pasirodys šviesulys - mažas, bejėgis vabaliukas, šviečiantis naktį...