Saulėlydžio biuras. Pradžia

Rytas buvo vėsus ir gražus. Paukščių giesmės po truputi ruošė pasaulį artėjančios dienos džiaugsmams. Kylanti saulė nudažė viską aplinkui švelniais oranžiniais atspalviais, suteikdama romantiško jaukumo. Po naktį buvusio lietaus oras kvepėjo drėgme ir gaiva. Žmogus, visą naktį praleidęs mašinoje, atidarė sidabrinio audi langą ir pasirąžė. Jo sprandas ir nugara skaudėjo nuo daugelio valandų praleistų beveik nejudant, o skrandis vis priminė apie būtinybę jį papildyti kuo nors sotesniu ir maistingesniu nei dviem bandelėm su cinamonu ir aptirpusiu šokoladuku. Vyro „naktipiečių“ įkalčiai dabar mėtėsi šalia foto kameros, tuščio termoso ir aplanko su popieriais. Vyras pažvelgė į savo atspindį galinio vaizdo veidrodėlyje ir sunkiai atsiduso, braukdamas pirštais per susivėlusius ilgus plaukus, kurie tiesiog maldavo gero dušo ir šampūno. Nusiuntęs piktą nuvargusį žvilgsnį kazino durų link vyras užmetė akį į rankinį laikrodį su odiniu dirželiu.
- Dėl Dievo meilės, kiek gi galima ten sėdėt? – burbtelėjo seklys. – Tu ten ką, pradingusį ispanų lobį pralošt bandai? Nešk subinę namo, kol aš čia šaknų į asfaltą nesuleidau.
Darbas, kurį darė šis vyras, buvo detektyvinio darbo parodija. Gyvas anekdotas. Denginėjantis iš namų vyras, kuris neša lauk šeimos vertybes. Įtari žmona, galvojanti ar jos konkurentė bent jau pilnametė. Ir privatus detektyvas, tupintis mašinoj visą naktį, vien tam, kad fotografuotų kur velkasi klientės išrinktasis. Tik bėda tame, kad vyrukas bukas kaip bato aulas ir jam ant mergelių nusišvilpt. Bet štai galimybė praturtėt… Jau mažiausiai mėnesį tas genijus kasnakt sėdi šitoj skylėj ir bando laimėt milijoną…
Vyras nusižiovavo ir vėl pažiūrėjo į laikrodį. Milijonierius išbuvo viduj šešias valandas. Nebūtų nuostabu, jei jam išėjus veidas šviestų melsvai nuo buvimo žaidimų automatų šviesoje. Vos tik detektyvas pagalvojo, kad reikėtų išlipti iš mašinos ir palaistyti pro asfaltą aukštyn besiveržiančią žolę, kazino durys prasivėrė ir „zombis“, turintis tą pačią pavardę kaip klientė, lėtai nusliūkino link mašinos, suteikdamas galimybę puikiem kardam.
- Įdomu, kiek šiąnakt prakišai, - sumurmėjo detektyvas, kurdamas mašiną, kad sąžiningai pasektų iš paskos ir galėtų grįžęs į biurą griūti ant savo mylimos sofos. Bet staiga prisiminė, kad patogi sofa ir saldus miegas jam negresia. Ketvirtadienis tai naujų bylų ėmimo diena.
„Turbūt bus nemaža eilutė prie durų“ pagalvojo detektyvas ir nusipurtė. Kaip visada dvi ar trys neištikimųjų žmonos. Gal dar kokia pavogta šeimos vertybė, kurią nuvilko girtaujantis sūnus ar anūkas. Darbas bjaurus ir atrodo kaip atviras pasityčiojimas iš visų tų metų, kuriuos šis žmogus praleido policijoje, kildamas nuo kelių patrulio iki vyresniojo detektyvo. Bet moka pakankamai, kad nebadautum ir neišjungtų elektros. Žinoma jis galėjo likti aktyvioj tarnyboj, šio vyro sugebėjimai buvo plačiai žinomi ir gerbiami. Bet po skyrybų jis paprasčiausiai nesugebėjo prisiversti laikytis rutinos. O kadangi negalėjo gyventi be paslapčių, įkūrė privačią firmą, tikėdamasis išlaikyti bent dalį aistros nežinomybei ir įgimto smalsumo. Tik va besmegenių lošėjų ir pavydžių tetulių tuose planuose nebuvo.

**************

Vyras įžengė į laukiamąjį nešinas pilnu dokumentų aplanku, pirkinių maišeliu bei vienkartiniu puoduku kavos iš automato. Užlipęs laiptais žmogus akimirkai sustojo ir nužvelgė laukiančiųjų eilutę kibiomis smalsiomis mėlynomis akimis. Nors buvo dar anksti jo jau laukė keletas žmonių. Viena turtingai atrodanti poniutė nužvelgė jį ir pastebėjusi aptrintus džinsus bei suglamžytus marškinius susiraukė, lyg suvalgiusi citriną, tada pasitaisė pusilgius šviesiai dažytus plaukus, demonstruodama alyvinio atspalvio nagus, pritaikytus prie palaidinės trumpomis rankovėmis. Stovėdama koridoriuje, kuriame nebuvo nei vienos kėdės ji turbūt prakeikė biuro savininką, nes jos brangūs aukštakulniai su mažyčiais juodais dirželiais tiesiog rėkė „nepatogūs“. Šalia jos susitraukusi ir atsirėmusi į sieną moteris pilkšvais plaukais nuolat gniaužė, lankstė ir vėl tiesino berniuko nuotrauką, vis žvelgdama į ją praverktomis akimis. Pirmyn ir atgal marširavusi maždaug trisdešimties brunetė sustojo ir nuliejo detektyvą nepatikliu žvilgsniu, tuo pat metu nejučia tampydama apyrankę ant savo riešo. Kai detektyvas linktelėjo jom visom ir patraukė link biuro durų truputi atokiau nuo senos aptrupėjusios sienos atsiskyrė aukštas apkūnokas vyriškis nedideliais ūsiukais ir aptrintu švarku.
- Ne, - iš niekur nieko pareiškė detektyvas, ieškodamas biuro raktų.
- Tu dar negirdėjai, ko aš noriu, Bleikai. – ramiai atkirto vyras.
Detektyvas sunkiai atsiduso ir pažvelgė buvusiam kolegai į akis.
- Aš negrįšiu. – Tada priėjo prie išsiausčiusios poniutės. – Atleiskit, bet šeimyninių bylų nesiimu ir po apatinių stalčius nesikapstau. Tad jei jūsų dramoj ir skandale nėra žmogžudystės, linkiu jums geros dienos.
Poniutė pasiuntė jį tolimu adresu ir perkreiptu veidu patraukė link laiptų.
- Nesuprantu, ko tu taip šiaušies, - rado kur įsiterpti dručkis. – Tiek metų dirbai ir buvo gerai. Ką, pasidarėm tau per prasti?
Bleikas atsisuko su priekaištu akyse.
- Nepradėk. Pats žinai, kad man patiko ten dirbt. Išėjau vien dėl valandų. Na ir dėl milijono ataskaitų.
Dručkis nusijuokė ir jo juokas užpildė koridorių.
- Na taip. Popierius tu myli. O kuo tau netinka valandos?
Dabar jau šyptelėjo detektyvas.
- Keiganai, kada paskutinį kartą miegojai kiek panorėjęs? Kada buvai žvejot tame ežere prie kurio mane nusivežei, kai ėmėm kartu dirbt? Ar pameni savaitgalį be iškvietimų? Kokia prasmė?
Jo kolega atsiduso.
- Gal ir tavo tiesa. Bet juk čia ne ką geriau. Ar bandysi įrodyt, kad mėgaujies fotografuodamas neištikimus vyrus?
- Aišku, kad ne, - atkirto Bleikas. – Beje taip, jis jums neištikimas, nes jūs pernelyg jį tardot ir esat nervinga nepatikli pesimistė, bet jūs manimi nepatikėsit, nes viską visada žinot geriau. Geros jums dienos - tarė atsisukęs į brunetę, kuri nuolat jį nužiūrinėjo, mėgindama nuspręsti ar jis pakankamai geras detektyvas. – Bent jau galiu pakabinti kortelę ant durų su užrašu „Atostogauju“, išjungt telefoną ir ramiai plaukiot ežere ar kopt į kalnus. Tiesa, turi tušinuką? Aš savo mašinoj palikau.
Dručkis iš vidinės švarko kišenės ištraukė juodą` tušinuką auksiniais krašteliais ir padavė Bleikui. Šis ėmė kažką rašyti į savo bloknotą, išplėšė prirašytą lapelį ir padavė vargšei motinai.
- Čia adresas ir telefonas žmonių, kurie užsiima dingusiųjų paieška ir daro tai daug geriau nei aš. Jei kas ir ras jūsų berniuką tai jie. Linkiu jums stiprybės. – tarė ir patapšnojo per petį. Moteris tyliai padėkojusi išsliūkino.
Bleikas išsitraukė iš kišenės raktus ir atrakino duris su užrašu „Saulėlydžio biuras“. Gan keistas pavadinimas detektyvo darbo vietai, bet šis nedidelis kampelis sename raudonų plytų pastate buvo ypatingas. Vakare prasiveržusi pro daugiaaukščius, spalvingas iškabas ir miesto šurmulį saulė sugebėdavo nusileisti taip, kad ryški rausva ir oranžinė šviesa užliedavo šį dviaukštį pastatą ir nudažydavo patalpą romantiškais atspalviais. Įėjęs vidun Bleikas numetė raktus bei aplanką ant bylomis nukrauto stalo nugėrė truputi kavos ir ėmė krauti pirkinius į nedidelį šaldytuvą. Keiganas įžengė vidun ir apsižvalgė. Atsiduso, pamatęs visur išmėtytas bylas, pacaksėjo liežuviu žvelgdamas į pagalvę ant senos sofos stovinčios kampe. Šyptelėjo dėl ant radiatoriaus kabančių kojinių. Bleikas čia akivaizdžiai gyveno.
- Vadinasi tau trukdo tik valandos? – ištarė.
- Aha, o ką? – atkirto Bleikas siurbčiodamas kavą ir rinkdamasis su kuria byla dirbti toliau.
- Gerai. Tada leisk man tave pasamdyt kaip privatų. Tavo valandos, tavo įkainiai Ir jokių ataskaitų.
Bleikas pakėlė akis nuo bylos, kurią skaitė.
- Keiganai, tu ką? Senis gyvenime su tuo nesutiktų!
Jo buvęs partneris nusišypsojo.
- Senis man liepė tave įkalbėt bet kokia kaina. Sakė jei reiks galiu nupirkt tau bilietus į rungtynes pirmoj eilėj ar surišt ir atitempt. Mums reikia tavęs.
Bleikas atsiduso.
- Gerai. Iki rytdienos paruošiu kontraktą.
Dručkis papurtė galvą.
- Nėr kada. Turiu tau bylą čia ir dabar. – Bleikas nužvelgė tuščias kolegos rankas, - Ne ant popieriaus, dar šviežią. Su krauju, kūnu ir taip toliau. Komanda name laukia tik tavęs.
Bleikas pašoko lyg įkirptas.
- Ar išprotėjai? Gadinat nusikaltimo sceną! O jei aš nebūčiau sutikęs?
Keiganas šyptelėjo.
-Juk sakiau, man buvo pavesta tave ten nuvežt bet kokia kaina. Tai važiuoji ar toliau kompromituosi sceną?
Bleikas čiupo kavos puodelį ir raktus.
-Aišku važiuoju. O kas ten tokio ypatingo?
- Pamatysi pats, - atkirto Keiganas ir Bleikas pirmą kartą nuo skyrybų pajuto kaip daužosi jo širdis. Iš jaudulio, smalsumo ir adrenalino antplūdžio. Jis vėl pasijuto gyvas…