viena raudonplaukė
draugysčių fėja
išėjo
prieš tai
pora amžinybių
mano karalystėj pabuvus
mes savo tylos burėm
gaudėm juoko drugelius
nerūpestingai
mes verkėm
violetiniais debesimis
nes mūsų emocija --
mūsų emocijai
nesinorėjo būt sūriai bespalvei
ašaros figūros rėmuos
agoniška ji ar iš laimės
kosmoso aukštybėse
ji raizgėsi
tarp spalvų neaiškių
vis kitokią ją kasdien
mes gaudėme
ir į šilko dėžutes
sudėdavom
ją saugot
nes trapi
nors ir tik mums rankas sudėjus
matos
kitų neprieinama
ji prizmėms
akyse
tik mums.
ir melžėm mėlynas karves
kurios davė ne pieną -
žinias
žinias apie pasaulį,
apie viens kitą,
nuotykių dvasias
kurias įkvėpdavom
ir iškvėpdavom savim
joms duodamos gyvenimą sekundės
duodamos gyvenimą
viena kitai
birioj šioj karalystėj
kuriai mes griūnant
į ją žiūrėjom
ir nespėjom
nespėjom nei rankos
jai ištiest
nei mirktelt
taip ir dingo
mano raudonplaukės fėjos
ir su ja statytos
gražiausios karalystės