#8

viena raudonplaukė
draugysčių fėja
išėjo

prieš tai
pora amžinybių
mano karalystėj pabuvus

mes savo tylos burėm
gaudėm juoko drugelius
nerūpestingai

mes verkėm
violetiniais debesimis
nes mūsų emocija --

mūsų emocijai
nesinorėjo būt sūriai bespalvei
ašaros figūros rėmuos

agoniška ji ar iš laimės
kosmoso aukštybėse
ji raizgėsi

tarp spalvų neaiškių
vis kitokią ją kasdien
mes gaudėme

ir į šilko dėžutes
sudėdavom
ją saugot

nes trapi
nors ir tik mums rankas sudėjus
matos

kitų neprieinama
ji prizmėms
akyse

tik mums.

ir melžėm mėlynas karves
kurios davė ne pieną -
žinias

žinias apie pasaulį,
apie viens kitą,
nuotykių dvasias

kurias įkvėpdavom
ir iškvėpdavom savim
joms duodamos gyvenimą sekundės

duodamos gyvenimą
viena kitai
birioj šioj karalystėj

kuriai mes griūnant
į ją žiūrėjom
ir nespėjom

nespėjom nei rankos
jai ištiest
nei mirktelt

taip ir dingo
mano raudonplaukės fėjos
ir su ja statytos

gražiausios karalystės