Iš miesto į kaimą

Spėju, kad visų ar bent daugelio žmonių gyvenime ateina metas, kai pasidaro jau lyg „padoru“ prisiminti vaikystę, ją sapnuoti, netgi pasakoti apie ją. Tarsi sukdamasis savo gyvenime spirale atsidurtum ties vaikystės vija ir regėtum tuos metus kad ir iš atstumo, bet nuolat slenkančius kažkur šalia...

– Žmones, sutiktus gyvenime tik kartą ir tuos, kurie buvo ar yra neatsiejama tavo gyvenimo dalis, tyčia ar netyčia tave kūrė tokį, koks dabar jautiesi esąs, įspaudusius tavo likime vos įžiūrimą skruzdės pėdsaką ar išmynusius taką, kuriuo ir pats ne kartą mėginai žengti.

– Daiktus, kažkada buvusius tik naudingais ir patogiais rakandais ar kad ir naudingais, bet piktais aštrius kampus atkišusiais nemielo pasaulio atributais, nuolat palikdavusiais tai mėlynę ant alkūnės, tai nubrozdintus kelius.

– Vietas, gyventas ir nušiūruotas iki blizgesio žvilgsniais, mintimis ir „Inkaro“ sportbačiais, matytas per du sąjunginius ir vieną respublikinį kanalus, tada baltus-pilkus-juodus ir tik vėliau atminties nuspalvintus visomis 16, 7 milijono spalvomis, ar tik įsivaizduotas, susikurtas iš detalių, akimis, ausimis ir mintimis iškarpytų iš filmų, pasakojimų ir knygų; peizažus, vaikystėje neužkabinusius, lyg fonas šmėžuodavusius už daugiabučio lango ar sustojusius pakeliui į mokyklą, bet atgydavusius traukiant iš jos ir visam gyvenimui įsispaudusius į pilkąją smegenų masę.

– Įvykius, slinkusius paklusnia vora ir nuslinkusius be jokios žymės sieloje arba atmintyje palikusios vos matomą, sunkiai įskaitomą pėdsaką it sraigęs šliūžę, ar atbėgusius triukšmingais būriais, smeigusios savo septynis kalavijus tau į širdį, nutvilkiusios smegenis ir nubėgusius, bet nepabėgusius.

Negaliu tiksliai pasakyti, kada toks metas atėjo pas mane. Gal ką tik, o gal jau seniai įsliūkino į mano kambarį, ramiai stovėjo kampe ir laukė, kol jį pastebėsiu ir pakviesiu prie stalo. Dabar pastebėjau. Kviečiu.

Gyvenom dideliame mieste, bet visas atostogas – žiemos, pavasario, vasaros, Spalio švenčių – ir nemažai savaitgalių, ypač per bulviakasį ir vasarėjant, leidome vienkiemyje pas dieduką ir babą. Tai, kuo vėliau, jau studentas, puikavausi ir rodžiau draugams – atoki sodyba Dzūkijos pakraščio tarpukalviuose, rąstinis namas su plūkta asla ir didžiule duonkepe krosnimi, kluonas su dviem šieno prikimštom šalinėm, kvapais ir minkštu patalu viliojančiom po bulviakasio ar malkų pjovimo talkos ir galimybėmis audrinančiom jauną kraują, ypač prisiskaičius Baltušio, net tualetas, kurio kaime niekada nebuvo – tik įprastos vietos: žiemą už tvarto, per speigus paršiukų tvartelyje, lig tol tapusiais motininėmis kiaulėmis arba dešromis ir kumpiais, vasarą – kur tik širdis geidžia arba kokį atstumą nuo namų leidžia nubėgti audra pilve, sukelta pusžalių obuolių iš kaimyno sodo...

Visa tai didžiausioje miesto mokykloje buvo gėdinga ir todėl slapta, pradinėse klasėse dėl to galėjai būti pašieptas, o kiek paūgėjęs – išjuoktas ir atstumtas, net išmestas iš „draugelių“ būrio, veikiausiai sudaryto beveik vien iš tokių pačių slėpūnų. Mieste turėjome būti miestiečiais. Todėl atostogų istorijos beveik visada nukeldavo tai į Palangą, kieno iš tikro lankytą ir matytą – per gamyklų ir kombinatų profsąjungas darbininkams buvo nebrangiai – 15 rublių už lovą už dvi savaites  – platinami kelialapiai į Palangą ir į Šventąją, kieno įsivaizduotą ir susikurtą pagal kitų pasakojimus, nes tėvai neišgalėjo nė tų 60 rublių (už keturis) susimokėti, tai į kokią pionierių ar sporto stovyklą Kačerginėje, Nemenčinėje ar Priekulėje (iš kažkur tada žinojome, kad visos stovyklos būna vietose, kurių vardai baigiasi „ė“), arba sugrąžindavo į gimtąjį Kauną: kalba sukdavosi apie pavojingą Nemuno forsavimą Panemunės tilto konstrukcijom ir avariniu tilteliu, apie mums nekaltais anaiptol neatrodžiusius pokštus, krečiamus Kleboniškio miškelyje besimyluojančioms porelėms, kurias iš už krūmų stebėdami čiuopdavom kišenėje ir savo standėjančius bręstančio kūno ženklus, apie Radijo gamyklos sąvartyne rastus lobius – magnetukus, valdiklius, mikroschemas, iš kurių meistraudavom savo radijo imtuvus, taip niekada ir nepagavusius jokios stoties, apie maudynes ir karosiukų gaudynes rankomis padangų ir plytų primėtytame „Draugystės“ parko tvenkinėlyje, nutrukusias po to, kai vienas draugelis iš 55 namo ten bebraidžiodamas nusirėžė tris kojos pirštus, užmynęs skardos lakštą ar stiklo šukę, kurių, kaip tik tada supratome, tvenkinėlyje buvo daugiau nei karosiukų…

Visas savo miestiškas istorijas, taip pat miestietišką puikybę, augusią ant varžymosi „o aš, o mano…“ mielių, ir miestietiškus drabužius, kuriuose skylė reiškė gėdą, nešlovę, nebent būtų palikta fliuko* kulkos (deja, jos atsimušdavo į storus televizorių ekranus ir mūsų kẽlių bei alkūnių nepasiekdavo), o lopas buvo tik šiaip ne taip toleruojama neišvengiamybė – visa tai be gailesčio palikdavome, vos kaip Rubikoną peržengdavome priemenės slenkstį, o vasarą ir dar anksčiau – kur nors pakeliui nuo didžiojo kelio – dulkėto vieškelio, kuriuo dukart per dieną birbdavo sausakimšas pazikas, – iki sodybos: prie ežero, kuris nė iš tolo nepriminė parko tvenkinio-sąvartyno, ir į kurį suvirsdavome kartais su drabužiais, o išnerdavome be jų, ir kikendami bei spigčiodami, kaip papuasai su per juostas persijuostais marškiniais ir šlapių drabužių gniužulais po pažastimi skuosdavome sodybos link, karklyne prie Tupelnicos raisto, iš kurio kartais pabaidydavome dar geltonų ančiukų būrį, kaip kamuoliukai akimirksniu iškrikdavusiu po viksvyną, ir kuriame galima buvo išsipjauti naują lanką, jei kartais senąjį diedukas bus panaudojęs ne pagal indėnišką paskirtį, ar prie pernai iš laukų surinktų akmenų krūvos, svarstydami, ar neperkėlus šiemet čionai būstenkės, kuri pagal poreikį ir prisimintą filmą tapdavo tai indėnų vigvamu, tai raudonųjų partizanų žemine ar fronto štabu (žinoma, rusų!) arba tiesiog tiko lindėti lietingą dieną, graužti juodos duonos kriaukšlį su nugvelbto kumpio bryzu, užsikandant čia pat darže nusiskintais agurkais, ir balsu skaityti istorijas apie Vinetu arba d’Artanjaną. Arba kurti savas. Nes prisiminimai tada nekamavo. Prisiminimų vietą tada užėmė fantazijos, svajonės, planai.

Gal ne – tai jų vietą dabar užima prisiminimai. Ir kuo toliau – tuo gausiau. Deja, ir migločiau. Bet per tiek metų nugulęs „kultūrinis“, ar „literatūrinis“, sluoksnis leidžia paryškinti neaiškiausias vietas ar net pripiešti visai nusitrynusias. Kai kurios iš tų papildytų detalių man atrodo kaip čia ir buvusios, tampa savos ir aš jau net pas nebežinau, kur tikrieji prisiminimai, kur išmonė. Bet argi tai svarbu – visa tai iš manęs, vadinasi, mano ir dabar man tikra.


*Fliukais vadinome vokiečius, tikriausiai dėl vok. kalbos keiksmo „verflucht“ - prakeiktas. Veikiausiai karo meto palikimas.