Mes, vilkai du, alkani
ieškom saulės, nešami
vėjų ir miškų namuos,
laužo dūmų prarajos.
Miško rasos, mes akli
vienas kitą liesdami,
samanos lengvai sūpuos
žemė mus aklus išduos
Laužo ugnį liesdama
po nakties –nebe viena
nežinau, kas tau esu,
miško dvasių prakeiksmu?