Lilijana pagalvojo, kad kažkas juokauja. Laikrodis rodė ketvirtą ryto. Negali būti. Tai žiauru. Staiga ji prisiminė, kas čia per vieta. Seserys visus nuvarė miegot aštuntą vakaro, bet po kelionės tai pasirodė taip laiku. O dabar Lilijana suprato, kad taip bus nuolat.
Ji išsivertė iš lovos ir ėmė rengtis. Jos kaimynės šmirinėjo aplink kaip šmėklos nepratardamos nė žodžio. Rūškanais veidais jos rengėsi, traukėsi iš didelių savo kuprinių dantų šepetukus ir ėjo į eilę prie prausyklos. Viena vonia keturioms merginoms - truputį mažai... Lilijana šukavosi plaukus.
Kai merginos susirinko koplyčioje į ryto maldą, Lilijana pamatė, kad ne tik jos vienos skrandis grojo maršą. Ir tai buvo kažkaip miela. Be to, šalimais klūpojo Justinas, ir ji matė, kaip jis užmerkęs akis snaudžia ir mechaniškai atsakinėja maldos atliepus. Ji šypsojosi ir jautė, kaip visas pavargęs kūnas sąla nuo šilumos ir monotoniškų šnabždesių.
Po pusryčių buvo pristatyta dienotvarkė. Ir ji nenuteikė optimistiškai. Trys laisvos valandos šeštadienį ir vakaras sekmadienį. Visa kita buvo suskaičiuota minutė minutėn - darbas mokykloj, malda tris kart per dieną, asmeninės biblijos studijos, darbas virtuvėj, sode, skalbykloj, kambarių tvarkymas, valgis, miego valandos. Jų gyvenimas skyrėsi nuo seserų regulos tik tuo, kad jie neprivalėjo nešiot abitų... Lilijana visgi prunkštelėjo pamačius bendražygių veidus. Ką gi, ji ne viena.
Jos tiesioginė viršininkė buvo sesuo Gabriel. Kadangi Lilijana mokė vaikus muzikos, sesuo Gabriel aprodė mokykloje patalpas, insrumentus, kuriais galėjo groti ji ir kuriais galėjo mokint grot vaikus. Be to buvo mokytojų kambarys, sekretoriatas, valgykla ir, aišku, koplyčia. Sesuo Gabriel dar paaiškino, kad prieš kiekvieną pamoką vaikai kalba "Tėve mūsų", o po pamokos "Garbė Dievui".
Na, štai ir viskas. Po dešimties minučių prasidės pamoka ir Lilijana galės susipažint su pirmąja savo klase.