mielas Sadamai,

Mielas Sadamai,


  atleisk, kad negavai mano laiškų, rašiau tau kasdien, tačiau neseniai iš patikimų šaltinių sužinojau, kad šalia pašiūrės, kurioje glaudeisi, nebuvo pašto dėžutės. Tačiau dabar, kai tu saugus amerikiečių didvyrių, kurie taip puikiai moka tvarkyti kitų šalių politinius reikalus, rankose, galiu būti rami, kad mano žodžiai besiliejantys iš širdies pasieks tave.
  Vakar per CNN pamačiusi tavo veriančiai liūdną depresijos sujauktą žvilgsnį labai nusiminiau ir ėmiau melsti Alachą, kad tai būtų tik apgaulė. Vis dar tikiuosi, kad tu tebesislapstai, o didvyriai amerikiečiai sučiupo tavo antrininką. Tačiau tavo juodas akis atpažinčiau iš tūkstančio..
  Tu nesijaudink, aš sugalvosiu kaip ir tikrai atkeršysiu tai kalei Samirai, kurios siela buvo tokia suteršta, jog ši, nepaisydama savo neišmatuojamų turtų, troško dar daugiau ir pardavė tave už 25 mln. dolerių.
  Gaila, kad negaudavai mano laiškų, aš jau seniai norėjau tave perspėti, kad ši moteris turi pernelyg ilgą liežuvį, ir kad jau seniai laikas jai jį patrumpinti.
  Žinok, kad vis dar tikiu tavimi, tikiu, kad masinio naikinimo ginklas tebuvo amerikiečių išmislas norint pradėti karą ir kad visa tai dėl pinigų.
    Tik kai geriau pagalvoju, tai suvokiu, jog nevisuose tavo žygiuose bučiau tau talkinusi. Nepatiko man tavo išpuoliai prieš kurdus. Kartais būdavai tikras garbėtroška, maksimalistas. Tačiau vis tiek, laikykis. Nepasiduok.
    Na pagaliau turiu prabilti ir apie tai, dėl ko rašau. Tai bus jau mano paskutinis laiškas tau. Nebegalėsiu daugiau vadintis tavo drauge, neprašyk aiškinti kodėl, tiesiog priimk mano atsisveikinimą.

   

  Su pagarba didžiam eksdiktatoriui
  nuolanki eksdraugė (alma)