košmarai

su kiekvienu atodūsiu
grimztu vis gilyn

manęs vis mažiau
kol jais pilnėja namai

jau sklidinos visos
lėkštės
peleninės
kavos puodeliai

ir aš pati jiems
tik dar viena taros apraiška
verdančiu vandeniu jie bėga gerkle
įžūliai apgaudami
visus skonio receptorius

bandau juos prisijaukinti
glostydama išsiilgtais
bet jau svetimais žodžiais
girdydama lietumi
verkdama

bet
nepaisant visko
ištirpusia druska
it įkaitintu įspaudu
jie pažymi kiekvieną naują rytą