Be vardo

Nusipluko diena kasdienybėje
taip vaikiškai užmigo mamos nakties glėbyje
sapnuodama prasmę rytojaus glostoma žvaigždžių.

Mėnulis niūniavo sau panosėje nerūpestingai
atsainiai gailėdamas dienos vis užmesdamas akį
į įkyrų saulėtą rytą kuris trypčiojo dangų neramus.

Nieko naujo.
Amžinybė - ta pati, teka savo vaga, tokia sunkiai suprantama
ir nesuvokiamai mylima.