Nepažįstamoji

Kas rytą ji praeidavo gatve, gal tiksliau, tiesiog praplaukdavo kaip gulbė. Jos visa išvaizda sakė“žiūrėkit, tai aš einu“. Išdidi laikysena ir kažkokiu šaltumu dvelkiančios akys išskirdavo ją iš aplinkinių. Graži tai buvo moteris...
Visai priešingybė jai buvo Aivaras. Tai pilkas žmogelis, kaip dauguma jos sutiktųjų. Jis beveik kas rytą prasilenkdavo su ja gatvėje. Kartais moteris mestelėdavo  į jį žvilgsnį, bet tas žvilgsnis tuoj nuslysdavo į tolį. Tas žvilgsnis tarsi sakė, koks didelis skirtumas tarp jų. Pažvelgdavo ir Aivaras į ją. Jis jau iš tolo pamatydavo tą moterį. Pamatęs tuoj nuleisdavo akis žemyn ir tik prasilenkiant išdrįsdavo pažvelgti. Jis visada skubėdavo, kaip ir jo sutiktoji. Dirbo ganėtinai toli nuo namų. Gyveno jis pas mamą. Gera buvo jo mama, o jis visada jos klausydavo, taip buvo įpratęs nuo vaikystės. Ypač jie tapo draugais, kai mirė tėtis. Mama kartais užsimindavo, kad jam jau keturiasdešimt, tarsi duodama užuominą, kad laikas sukurti šeimą. Bet jis visad nuleisdavo juokais, sakydamas, kad suspės. Aivarą domino tik žvejyba ir knygos.
Vakar buvo atlydys, o naktį stipriai pašalo, todėl tą rytą buvo slidu. Aivaras, kaip ir visada skubėjoįdarbą. Kaip ir visada pamatė ateinant ją. Net nematydamas veido, jis pažindavo ją iš tos išdidžios eisenos. Eidama, jau visai netoli Aivaro, nepažįstamoji paslydo ir pargriuvo. Pribėgęs Aivaras padėjo jai atsikelti, nusivalyti sniegą, padavė tolyn nučiuožusią rankinę.
-Labai užsigavot? -paklausė.
-Niekis, -atsakė. -Ačiū už pagalbą. Jau norėjo žengti, bet suriko iš skausmo.
-Kas jums?
-Turbūt lūžo kažkas, -ji pati to nejausdama įsikibo į Aivaro petį.
-Aš tuoj iškviesiu greitąją, -pasakė jis.
-Matyt be jos neapseisime, gal ten tik sumušimas, bet eiti negaliu.
Jie pasitraukę prisiglaudė prie namo  sienos ir laukė greitosios, kuri netruko atvažiuoti.
Kitą rytą Aivaras jau iš tolo žvelgė į gatvę laukdamas pasirodant nepažįstamosios, Bet jos nebuvo nei tą, nei kitą rytą. Parėjęs po darbo pasakė mamai, kad eis į ligoninę aplankyti tos moters apie kurią buvo vakar pasakojęs.
-Nežinau ką jai nunešti, patark, mama.
-Nupirk gėlių ir saldainių dėželę, moterys mėgsta saldumynus.
Kai apsirūpinęs pirkiniais nuėjo į ligoninę, pagalvojo, kaip ją ras. „Tikriausiai traumotologiniame guli“, -mąstė. Nuėjus į tą skyrių, jam pristigo drąsos ką toliau daryti. Juk nežino jos nei vardo, nei pavardės, nei palatos numerio.
-Ko ieškai, Aivariuk? -staiga išgirdo.
Tai klausė jo namo kaimynė, kuri dirbo ligoninėje slaugytoja.
-Aš, -pralemeno Aivaras sumišęs, -aš ieškau palatos, kurioje guli... Ten guli moteris, kurią vakar ryte atvežė greitoji. Atrodo, jai lūžo koja...
-A, tai ta ponia iš banko, -kažko nepatenkinta nutęsė kaimynė. -Gali užeiti, ji dabar viena. Jos palata 13. Pažįsti ją?
-Pažįstu... mažai...
-Na, na..., -tiek tepasakė kaimynė ir nuėjo.
Kai įėjo į palatą pamatė, kad tik viena lova užimta. Joje pusiaugula skaitanti knygą moteris net nepažvelgė į jį, matyt galvojo, kad valytoja atėjo. Aivaras nežinojo ką daryti, kol prisiminė, kad reikia pasisveikinti.
-Labas vakaras...
-O, tai jūs, -nustebus nutęsė moteris. -Sveiki, kaip džiugu jus matyti, -pasakė, nors veidas to“džiugesio“nerodė.
Aivaras, priėjęs arčiau,, padėjo ant spintelės saldainius, padavė gėles.
-Ačiū, -dabar moteris sumišo ir atidžiau pažvelgė į Aivarą. Ji pastebėjo, kad tas kuklus vyras labai nedrąsus. Pažvelgė į jo akis ir nustebo-tokių  mėlynų, padengtų mergiškomis blakstienomis ir šilumą spinduliuojančių akių ji nebuvo mačiusi...
-Paimkit kėdę ir sėskit prie manęs.
Kai jis atsisėdo, ji padėjo gėles ant spintelės ir ištiesė jam ranką.
-Dar kartą ačiū jums, -pasakė.
Aivaras buvo skaitęs, kad kai moteris ištiesia vyrui ranką, mandagumas reikalauja ją pabučiuoti. Visas sukaitęs jis švelniai prisilietė lūpomis prie jos rankos. Moteris nustebus greit ištraukė ranką. Stojo nejauki tyla. Tą  tylą Aivaras suprato, kaip paliepimą jam išeiti. Jis atsistojo.
-Aš jau eisiu. Atleiskit, kad sutrukdžiau...
-Skubat?
-Laiko turiu...
-Tai pabūkit, nuobodu čia man vienai. Pradėjau knygą skaityti, nes taip tokiam malonumui neturiu laiko.
-Aš irgi labai mėgstu skaityti, tiesiog skaitau iki išnaktų.
-O žmona nepyksta už tai?
-Aš nevedęs, gyvenu pas mamą...
-O kur dirbat?
- Anksčiau dirbau „Nuklone“inžinierium, o kai jį uždarė servize elektriku.
-O kiek jums metų?
-Keturiasdešimt...
-Tai mudu vienmečiai, -nutęsė moteris. O kokie skirtingi gyvenimai mums duoti. Aš jau spėjau du kartus ištekėti ir abu nesėkmingai, nes ir antrą kartą ištekėjus išsiskyriau. Matyt čia aš kalta, o ne tie vyrai. Nemėgstu, kai man kas prieštarauja. Nenusisekė man gyvenimas, na ne visai. Iš antros santuokos auginu dukrelę. Tiesa, mudu nesusipažinome. Mano vardas Lina.
-Mano Aivaras...
-Tikiuosi, kad mane dar aplankysit, nors nemanau, kad čia ilgai laikys, bet, jeigu nieko prieš, aplankykit namuose.
-Kaip jus rasti?
Lina pasakė savo adresą.
-Tai aš jau eisiu, sveikit greičiau...
Aivaras atsistojęs pažvelgė į Linos akis. Dabar jose nebuvo to šaltumo. Iš akių dvelkė kažkoks liūdesys, kažkokia nepaaiškinama šiluma... Aivaras dar nesuprato, ar tik ne tų akių jis ieškojo, bet vieną žinojo-tos akys ilgai ilgai žvelgs į jį...