nedainuoji, širdie, pailsai

praretėjus rugpjūčio tamsa,
kūnas plečias nuo karščio bangų -
kaip seniai tat girdėjau (o ir klausiaus)
kaip tvinkčioja sluoksniais širdis.

pirštais ištempiu kremzlę ausų,
už lango - šaižūs paliegę žiogai,
žaibo klyksmas be dundesio,
o širdies - nė aidėjimo.

mano delnas prigludęs kairiau:
virš krūtinės, po ja, kyla ant,
pabandau dešinėj dar priglaust -
nė aidėjimo, gaudesio jokio.

nedainuoji, širdie, pailsai.