Tikra pasaka

Lietus smarkiai lijo ir griaudė perkūnas,
Mes ėjom už rankų susikibę kartu,
Tikrai prieš išeinant to neplanavom,
Bet per lietų bučiuotis buvo be galo saldu.

Princese aš myliu, bet vėl gi nutyliu,
Nes vėl tik varliūkšitis esu..
Atvertus ji buvo į žmogų, į princą,
Bet prakeiksmui panaikinti dar reik pastangų.

Ryte vos prabudus, ar einat miegoti,
Tave aš princese regiu,
Dabar jau neliko to bučinio skonio,
Tik liko suoliukas, su išbraižytu tavo vardu..