lietingas vanduo po dangų važinėja
ir žemyn ilgesingai žiūrinėja
matyt svajoja ten kristi
pabodo man tas dangus tas gimtasis debesis
noriu aš tapti žemės pelke kad koks žmogus nepastebėjęs užmintų
tuomet dalis manęs susilies su žmogiškuoju batu
nežinau skaudės neskaudės bet bus prasminga pažinsiu naujų savo būsenų
galbūt net išgaruosiu kai žmogus pasidžiaus savus batus
o kol vaikščios aš jausiu žemės kietumą
kristi ar nekristi mastė lietus
rizikinga galiu žemės nepasiekti ant kokio namo stogo atsidurti
o kas tada bus liksiu tūnoti ten kol saulė pasirodys ir išgarins
bet debesy lindėti irgi negaliu slėgis per didelis tad ilgai neatlaikysiu
na kas bus tas bus nelauksiu kol mane nuspirs sukilęs slėgis pats krisiu
jau krentu krentu palauk manęs žmogau
tėkšt tėkšt tėkšt ir aš jau pelkė
bet ar kas užmins mane retas žmogus per lietų eina
be to kažkieno kieme o ne viešoj gatvėj pelke virtau
nebeturiu pasirinkimo tik laukti kol kiemo šeimininkas panorės laukan
mane tikrai užmins prie pat įėjimo esu ir dar ne maža o didelė pelkė
kaip sakoma ilgai laukus dar palauk o laukiau aš ilgai
prisimenu upės vandeniu buvau kol dalis manęs garuodama debesis suformavo
tada ir atsiskyriau nuo kito savęs tiksliau atstumas išskyrė
kažin kaip jam sekasi tikriausiai vis dar teka įprasta vaga
štai taip tapau lietaus debesimi
žinoma dar maišiausi su kitais vandenimis kol aprėpiau visą dangų
dabar aš tik pelkė nors tiesa ja ir svajojau būti
laukiu kol kas nors užmins mane nes tik taip atrasiu naują save
įdomu kiek tame name gyvena gal visa šeima ten ar tik koks vienišius
o kad turėčiau kojas rankas užsukčiau į svečius susipažinčiau
išgertumėm kavos papasakočiau tą istoriją kaip iš upės vandens pelke tapau
jei gyventų vienišas žmogus tai jį žmogiškai apkabinčiau
o jei šeima tai pasidžiaugčiau ir palinkėčiau neiširti
ilgai laukė pelkė ją užminsiančio žmogaus kad net ėmė garuoti saulei nušvitus
taip niekas ir nepasirodė todėl pelkė pamanė kad gal kiemas apleistas negyvenamas
tiesa ta kad jos garai vėl į padangę pakils ir debesis naujus formuos