Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







 

Fermos viduje, kaip visada, tvyrojo prieblanda ir kažkoks specifinis – lyg smilkalų, lyg vaistažolių – kvapas. H. peržvelgė palubėje kabančių retų lempų apšviestas sienas; jos buvo išklijuotos iš knygų išplėštais lapais, ir H. staiga pajuto norą prieiti arčiau ir sužinoti, kokie būtent veikalai buvo šitaip išniekinti. Tačiau tučtuojau nuginė šią mintį šalin: greičiausiai buvo panaudotos pirmos po ranka pasitaikiusios knygos, vargu ar Bernardas būtų teikęs sienų apklijavimui kokią nors simbolinę reikšmę. Nors kas ten jį žino.
Didžioji Fermos patalpa buvo tuščia, grindys perbetonuotos ir išlygintos, tik kitame salės gale baltavo didelė širma, o priešais ją stovėjo kėdė. H. stabtelėjo ir kurį laiką žvelgė į širmą, paskui nužingsniavo kairėn, į vidų jį įleidusiai merginai iš paskos. Ji atidarė Bernardo „kabineto“ duris, nusišypsojo ir mostu pakvietė užeiti.
Kambarys beveik niekuo nesiskyrė nuo didžiosios salės: knygų lapais išklijuotos sienos, nejaukios ir šaltos betoninės grindys. Visgi čia nebuvo taip tuščia: prie vienos iš sienų stovėjo minkštas krėslas ir kvadratinis staliukas. Ant staliuko, kaip ir ankstesniais kartais, H. pamatė puspilnį butelį viskio, taurę, nuorūkomis prišnerkštą peleninę ir lėkštę su prisirpusiomis vyšniomis.
Krėsle sėdėjo Bernardas ir pavandenijusiomis akimis žvelgė į H. Jo švariai nuskustas veidas buvo be jokios išraiškos, šiek tiek mieguistas. Po akimirkos jis pasilenkė ir įpylė į taurę viskio. H. stebėjo, kaip ant jo krūtinės tabaluoja gintarinis netaisyklingos formos kryžiukas, stebėjo į kasą supintus žilstelėjusius plaukus, jokių jausmų neišduodančias, iš po akinių stiklų žvelgiančias akis. Įdomu, pagalvojo, jeigu viskas būtų susiklostę kiek kitaip, jis vis tiek šitaip nekęstų šio žmogaus?
Bernardas pakėlė nuo stalo stiklą viskio ir atsilošė savajame krėsle. Kurį laiką jie tylėjo. Galiausiai Bernardas gurkštelėjo, antra ranka kiek kilstelėjo sutaną ir permetė vieną koją ant kitos.
– Punktualumas – viena iš negausių tavo savybių, kurios mane žavi, – melodingu ir giliu bosu prabilo Bernardas. – Šaunuolis.
Jie stebėjo vienas kitą lyg sausros metą prie vandens telkinio susitikę plėšrūnai: nekęsdami, bet žinodami, kad kol kas privalo vienas kitą pakęsti.
– Norėčiau pradėti iškart, – suurzgė H. – Be to, negaliu atsakyti į tavo komplimentą. Tavyje žavių savybių nepastebėjau.
– Taip, taip, be abejo. – Bernardas kinktelėjo, paskui prisidegė cigaretę. Godžiai įtraukęs ir išpūtęs dūmus, tarė: – Visgi norėčiau priminti: šiandien aštuntas kartas. Taigi liko dar vienas.
– Priminti nereikia. Pats žinau.
– Na ir puiku. Būtų keista, jei būtum pamiršęs. Tu juk pas mus galvočius. Gal norėtum vyšnių?
– Ne, dėkui.
– Be reikalo. Bet spręsti tau.
H. tiesiog gūžtelėjo pečiais. Eiti už širmos nesinorėjo, bet dar labiau nesinorėjo būti šioje tvankoje patalpoje, persuktoje tabako ir viskio tvaiko, kur priešais jį krėsle drybso Bernardas.
– Tuomet einu, – tarė H. ir pasisuko durų link.
Kai viena koja jau peržengė slenkstį, iš už nugaros vėl pasigirdo Bernardo bosas:
– Žinai, protinguoli, aš iki šiol niekaip nesuprantu, kuo tu jas pakerėjai.
– Aš taip pat, – prakošė H. ir, neuždaręs durų, išėjo į didžiąją salę.

***

Ryžtingu žingsniu jis priėjo prie didžiulės baltos širmos krašto ir stabtelėjo. Stengėsi susikaupti, laukė. Galiausiai išgirdo, kaip per penketą ar šešetą metrų nuo širmos pastatyta kėdė sugirgžda nuo besisėdančiojo svorio. Tada giliai įkvėpė ir žengė kiton širmos pusėn.
Čia sienos taip pat buvo išklijuotos knygų lapais, tačiau senesniais, pageltusiais, o gal aprūkusiais nuo dūmų, todėl erdvė atrodė dar tamsesnė. Patalpos viduryje dunksojo pailgas stalas ir abipus jo pastatytos dvi kėdės. Viena iš jų buvo tuščia, ant kitos sėdėjo Aira.
Ji buvo basa, vilkėjo suknelę, tokią baltą, kad su ja šioje prieblandoje atrodė beveik kaip vaiduoklis. Jos alkūnės rėmėsi į stalą, o pirštai buvo panardinti į plaukus, Tarsi sunkią užduotį sprendžianti mokinukė, šmėkštelėjo mintis. Akims apsipratus su prieblanda, jis pagaliau įžiūrėjo, ką taip įdėmiai stebi Aira: ant stalo buvo paskleistos išvakarėse jo atvežtos kortos.
H. atsisėdo į laisvąją kėdę, bet Aira akių nepakėlė. Jis nužvelgė jos laibas nuogas rankas, kaklo linkį, piktai papūstas lūpas. Pajuto gailestį, tačiau čia pat jį užgniaužė.
– Sveika, Aira, – tarė galiausiai. – Žaidi kortomis?
Kortos buvo išmėtytos chaotiškai, be jokios tvarkos, vidine puse į viršų. Aira nieko neatsakė, tik nuleido ranką ir ėmė pirštu stumdyti kortas, tarsi kažko ieškodama.
– Kadaise lošdavome beveik kasdien, – vėl prabilo H. – Kokių tik žaidimų tavęs neišmokiau. „Kvailys“, „tūkstantis“, „vežimas“... Buvai siaubingai užsidegusi, kaip ir kaskart, kai atrasdavai ką nors nauja. Taip įkyrėjai, kad net nusprendžiau paslėpti kaladę. O štai užvakar atsitiktinai ją radau ir nutariau tau atvežti. Džiaugiuosi, jei tave jos sudomino.
Airos pirštas iš kitų kortų atskyrė būgnų damą. Ji prisitraukė ją arčiau ir palenkusi galvą ėmė atidžiai apžiūrinėti.
– Mūsų susitikimų liko visai nedaug, – dusliu balsu tęsė H. – Tad vis svarsčiau: ką dar galėčiau tau apie mus papasakoti? Jau žinai beveik viską. Ir supratau, kad beliko pakalbėti apie tai, apie ką žmonės paprastai garsiai nekalba... Taigi atgabenau šiandien tau naujų lauktuvių.
H. ranka ėmė tiestis kuprinės link, bet čia pat sustingo, mat Aira sukikeno: netikėtai, tarytum būgnų damoje būtų pastebėjusi kažką juokinga. Bet netrukus jos veide vėl pasirodė susikaupimas, o ranka ėmė sklaidyti kortas, kažko ieškodama.
H. ištraukė iš kuprinės raudoną liemenėlę ir padėjo ant stalo, atokiau paskleistos kortų kaladės, bet Aira ir į ją net nedirstelėjo. H. pajuto, kad jo sąmonė tarsi skyla pusiau: viena dalis įtemptai mąsto, ką kalbėti, kita negali atsitraukti nuo Airos rankų judesių.
– Čia tavo. Pameni? Galima sakyti, nuo šios liemenėlės viskas ir prasidėjo. Ir nuo mūsų iškylos prie jūros. Važiavome keturiese: aš, Tėja, tu ir tavo tuometinė meilė. Iki tol mažai į tave kreipiau dėmesio. Buvo tiesiog keista: kaip tokios išoriškai panašios seserys gali būti tokios skirtingos. Tėja – santūri, racionali, viską apgalvojanti, užsispyrusi. Ir tu – tikra vėjavaikė. Laikiau tave tuščiavidure, beveide. Gal dėl to, kad tu taip lengvai perimdavai savo vaikinų manieras, posakius, interesus. Jei tavo draugužis mėgdavo žvejoti – ir tu tapdavai žūklautoja, jeigu domėdavosi futbolu – ir tu tapdavai aistruole. Buvai lyg tuščias bokalas, kurį vyrai pripildydavo savo mėgstamu turiniu; kaip plastilinas, iš kurio jie lipdydavosi ką užsigeidę. Tais retais atvejais, kai užsukdavai pas mus į svečius, jau po penkių minučių suprasdavau, kad turi naują meilę. Vartodavai naujus žodžius, nutaisinėdavai naujas minas, būdavai stačia galva pasinėrusi į kokią nors naują sritį. Tai mane linksmino, bet kartu ir siutino. Žinojau, kad esi protinga, kad bijodama vienatvės tiesiog stengiesi prisiderinti, įgyti kažkam reikiamą formą. Visa tai tavo vaikėzus žavėdavo. O taip, jie tapdavo pasipūtę, pasitikintys savimi, orūs. Atsivesdavai savo gaidžiukus, o aš žiūrėdavau į juos ir tyliai krizendavau, nes žinojau, kaip tai laikina. Žinojau, kad praeis kiek laiko ir tie mulkiai bus tau perdavę viską, ką moka ir žino, o tada tavo žvilgsnyje pasirodys nuobodulys, tylos jums būnant dviese darysis vis daugiau. O ir jiems pasidarydavo nuobodu. Smagu būti reikšmingu, bet reikšmingumas reikalauja auditorijos. O tu labai greitai iš žiūrovės tapdavai aktoriaus antruoju aš, jo dubleriu...
Susikaupusiu veidu Aira prisitraukė širdžių damą ir taip pat ėmė apžiūrinėti. H. pasimuistė, nežinodamas, ar tęsti, nes atrodė, kad ji paprasčiausiai jo negirdi.
– Taigi stebėjau tavo meilių kaleidoskopą ir juokiausi, – po pauzės praklabo H. – Bet galbūt jaučiau ir dar kažką. Pavydą? Pyktį? Mačiau tavyje kažin ką gražaus, žinojau, kad iš tavęs galima nulipdyti daugiau nei į plūdę vėpsančią kvaišą ar futbolo fanatikę. Galbūt kamavo pagunda pačiam pasijusti Dievu? Suteikti tau norimą pavidalą? Susikurti idealą? Jei kažkas tokio ir buvo – tik tolimiausiuose sąmonės užkaboriuose. Šiaip ar taip, tu juk Tėjos sesuo ir visa kita... Bet štai tada, – H. uždėjo ranką ant liemenėlės, taip bandydamas atkreipti į ją Airos dėmesį, tačiau nesėkmingai, – tada viskas pasikeitė. Pameni, buvome prie jūros, pliaže, keturiese? Kai Tėja maudėsi, o tavo draugužis nuėjo nupirkti ledų, staiga riktelėjai, kad nutrūko liemenėlės raištis. Pakėliau galvą ir pamačiau tavo nuogą kairiąją krūtį. Iki tol maniau, kad jūs su Tėja fiziškai identiškos. Bet tuomet išvydau ant tavo krūties apgamėlį, mažytį, žemuogės formos. Ir nuo tos akimirkos viskas pasikeitė.
Širdžių damą apžiūrinėjanti Aira liūdnai šyptelėjo, paskui kortą pastatė ir ėmė krypuojančiai vedžioti virš stalo, lyg veikas lėlę. Kita ranka tą patį darė su būgnų dama.
– Tas apgamėlis ėmė varyti mane iš proto, – tęsė H., stebėdamas dviejų damų pasivaikščiojimą. – Tau prisiartinus, nebenustygdavau vietoje, nes žinodavau, kad visai čia pat, per ištiestos rankos atstumą, po drabužiais, slepiasi ji – tamsi, saldi žemuogėlė. Žinai, kai kas mano... – H. nesąmoningai kiek pasuko galvą į už nugaros baltuojančią širmą. – Kai kas mano, kad aš tave, tiksliau, jus užkerėjau. Bet galbūt buvo kaip tik priešingai? Nors... – H. nervingai sukrizeno. – Taip, kerėjau ir aš. Net kvaila prisiminti, bet... Tos pačios dienos vakarą, pajūryje, kai jūs jau buvote sugulę, maudžiausi duše, paskui išlipau ir ėmiau šluostytis. Ir čia pamačiau prie kriauklės išrikiuotus dantų šepetukus. Žvelgiau į tavąjį ir prisiminiau žemuogės formos apgamėlį. Ir susijaudinau. Lyg koks idiotas. Iš tikrųjų. O paskui paėmiau tą tavo dantų šepetėlį ir priglaudžiau jo šeriukus prie... prie... Tik priglaudžiau, nieko daugiau. – H. nusivalė prakaitu išrasojusią kaktą. – Dieve, kaip visa tai kvaila. O žinai, kas juokingiausia? Kažin ar visa tai tau pasakočiau, jei... Jei viskas nebūtų... štai šitaip.
Airos rankų vedžiojamos damos susitiko. Jos stovėjo veidu viena į kitą, paskui susiglaudė ir ėmė krypuoti, tarsi šokdamos, tarsi kovodamos. Nenuleisdamas akių nuo šio keisto šokio, H. iš kišenės išsitraukė cigaretę ir prisidegė.
– Šiaip ar taip, – tęsė perdžiūvusia burna, – nutaikęs progą nudžioviau iš tavo krepšio šitą liemenėlę. Ir, kaip matai, išsaugojau. Beje, Aira, ji sveikut sveikutėlė. Joks raištis net nemano nutrūkti... Kaip bebūtų, tą dieną mes abu vienas kitą tarytum užbūrėme. Ir pakvaišome... Ir... Tiek to. Turiu ir daugiau lauktuvių.
Jo aptvarstyta ranka iš lėto, atsargiai padėjo prie liemenėlės lūšies iškamšos galvą.
– Vėliau, kai jau... kai jau pakvaišome, kartą pasakei, kad visi normalūs įsimylėjėliai turi vienas kitą vadinti mažybiniais gyvūnėlių vardais. Siūlau įvairiausius variantus. Kiškutį, katytę, zylutę... Tau niekas netiko, sakei, kad nei vienas šių gyvūnų į tave nepanašus. Mane pralinksmino šis žaidimas, nutariau žūtbūt tau surasti „totemą“. Parnešiau iš bibliotekos krūvą knygų apie žvėris. Kartu jas vartėme ir pagaliau tu pamatei lūšies nuotrauką. Ir pasakei, kad viskas, suradome. Pameni? Pameni, kaip gulėdavome lovoje, atlapoję langus, klausydami miesto triukšmo, o tu, padėjusi galvą man ant krūtinės, nagais raižydavai mano kojas, pilvą, kaklą. Stipriai, beveik iki skausmo. O kartą pareiškei, kad lūšis turi būti su kailiu, todėl tu imsi želdintis kojų plaukus. – H. nusijuokė, bet garsas labiau priminė kukčiojimą, tad tučtuojau susitvardė. – Ir štai kartą, kažkokioje skylėje, pamačiau lūšies...
Šokančios damos priartėjo prie stalo krašto. Staiga širdžių dama Airos rankoje atsilošė ir stumtelėjo antrąją kortą. H. krūptelėjo, o būgnų dama nukrito nuo stalo ant grindų.
– Pamačiau lūšies iškamšą, – tęsė H., Airai vėl ėmus kažko ieškoti tarp kortų. – Ir nupirkau ją. Kaip tik artėjo tavo gimtadienis. Sakei, kad tai pati klaikiausia gimtadienio dovana, kokią esi gavusi, ir aš tau visiškai pritariau. Visgi džiaugeisi ja, pastatei miegamajame ant komodos. Nuo to laiko ten būdavome trise: mes ir negyvomis akimis mus stebinti lūšis. Deja, po... po visko iš jos liko tik galva. Tos tiek daug mačiusios negyvos akys. Negalėjau jų išmesti.
Airos kairė ranka pakėlė kryžių karalių ir padėjo ant dešiniosios delno. Ji įsistebeilijo į kortą.
– Turiu dar šį tą, – vėl prabilo H., traukdamas iš kuprinės knygą. – Tai Borchesas. „Pramanytų būtybių knyga“. Pameni? Bandžiau išmesti iš tavęs visą tą mėšlą, kurį į tave grūdo ankstesni tavo draugužiai. Pavyzdžiui, ėmiau tave pratinti prie operos. Pradžiai parinkdavau ką nors lengvo: Verdis, Rosinis, Mocartas. Pameni, kaip ėjome klausyti „Traviatos“? Dieve, kaip tu žliumbei, kai Violeta ėmė dainuoti Addio, del passato. Grįžome namo, tu parpuolei ant lovos ir įsikniaubusi į pagalvę vis kartojai: „Kodėl viskas taip beviltiška? Kodėl? “ O aš tiesiog glosčiau tavo plaukus ir nežinojau, ką atsakyti...
Airos delnas staiga susigniaužė, paskui dar ir dar kartą. Popierinis gniutulas, anksčiau buvęs kryžių karaliumi, nulėkė nusviestas ant grindų. Aira vėl ėmė ieškoti kažkokios kortos.
– Bandžiau įpratinti ir prie Borcheso. Sakei, kad esi per kvaila tokiai literatūrai, bet vis tiek verčiau jį skaityti. Ir padovanojau šią knygą. Pavarčiusi pareiškei, kad kvaila būtybes skirstyti į pramanytas ir nepramanytas, nes nepramanytų būtybių apskritai nėra. Kad ir mudu esame pramanyti. Tu pramanei mane, o aš – tave. Ir kad visi šitaip. Galiausiai palikau Borchesą ramybėje. Bet dovanos neužmetei. Sugalvojai, kaip ją panaudoti. Nuo to laiko „Pramanytos būtybės“....
Aira atsargiai, tarsi bijodama užgauti, pritraukė prie savęs būgnų valetą.
– Nuo to laiko „Pramanytos būtybės“ gulėjo mūsų miegamajame, ant naktinio staliuko. Sakei, kad esu šūdinas meilužis, bet turiu puikią vaizduotę, kas atperka visa kita. Ir sugalvojai žaidimą: atversdavai bet kokį puslapį, perskaitydavai pramanytos būtybės aprašymą ir liepdavai man sugalvoti, kaip tos būtybės mylisi. Ar pameni, lūšiuk? Ar pameni kaip mylisi dangiškieji elniai, lamijos, banšės, skruzdžių liūtai?
Aira iš lėto ėmė kelti būgnų valetą sau prie lūpų. Akimirką atrodė, kad ji ketina jį pabučiuoti.
– Ar pameni, Aira? Ar pameni?
Kai korta atsidūrė visai šalia lūpų, Aira staiga prasižiojo, suleido į ją dantis ir stipriu galvos judesiu gabalą atkando. Pakartojo tai keletą kartų, kol iš būgnų valeto liko tik saujelė skiaučių.
H. atsiduso ir atrėmė nugarą į kėdės atlošą. Kramtydamas lūpas žiūrėjo į kortos skutelius ir tylėjo, galiausiai pamatė, kad Aira prie savęs pritraukė pikų tūzą.
– Man jau metas, Aira, – tarė vėl atsidusęs. – Turiu eiti. Buvo gera tave pamatyti. Ir rytoj ateisiu. Dar kartą.
H. atsistojo, pakėlė nuo grindų kuprinę ir persimetė per petį. Bet žengęs vos porą žingsnių, sustojo kaip įbestas. Aira prakalbo.
– Tūzas, Hašai, – tarė ji tyliai. – Kas yra tūzas?
H. atsigręžė, nežinodamas, kaip reaguoti į tai, kad pagaliau vėl girdi jos balsą. Ir šįsyk ji sėdėjo pasirėmusi galvą rankomis, tarsi spręstų sunkų uždavinį.
– Ką turi galvoje, Aira?
– Kai mokei mane lošti kortomis, – nepakeldama akių atsakė ji, – sakei, kad tiek jos, tiek šachmatai, tiek futbolas, tiek daugybė kitų žmogaus sugalvotų žaidimų yra žmonių santykių matrica, simbolinė mūsų socialinės veiklos išraiška. Štai beveidė ir bevardė minia. – Aira staigiu rankos mostu nušveitė ant betoninių grindų širdžių triakę. – Štai valetai – simpatiški karjeristai, trokštantys kada nors tapti karaliais. Štai damos, piešiamos taip, kad tiktų į meilužes valetams ir į žmonas karaliams. O štai ir patys galingieji karaliai. Bet, Hašai, yra ir tūzai. Kažkas galingesnio už patį galingiausią žmogų.
H. nurijo sprangias seiles.
– Tu visą šį laiką mąstei, kas yra tūzas, Aira?
– Ne, Hašai. – Aira staiga pažvelgė jam į akis, tuo jį beveik išgąsdindama. – Aš mąsčiau: ką daryti su tūzu.

***

Kai H. išėjo iš už širmos, kėdė jau buvo tuščia. Jis nuėjo tiesiai į Bernardo „kabinetą“. Šis sėdėjo rūkydamas, atsitraukęs sutaną tiek, kad galėtų užsikelti vieną koją ant kitos kelio.
– Kaip sekėsi, galvočiau? – paklausė jis.
H. pažvelgė į jį, tarsi norėtų nudobti.
– Iki rytojaus, – teprakošė.
– Iki rytojaus. Gal norėtum vyšnių?
– Ne! – pačiam sau netikėtai riktelėjo H. Akimirką manė, kad tuoj pratrūks, tačiau susitvardė ir ramiu pavargusiu balsu paklausė: – Kodėl tu man visą šį laiką kiši tas supistas uogas?
Bernardas sukikeno ir gurkštelėjo viskio.
– Pradėkim nuo to, kad jos nėra supistos. Puikios vyšnios. Daug vitaminų. Bet visgi tu toks gudročius, kad visur ieškai paslėptos prasmės, ar ne? Ir šį kartą tu teisus, drauguži. Perpratau tave. Ir nutariau pažaisti tavo stiliumi.
Bernardas padėjo ant stalo viskio taurę, užgesino nuorūką ir, pasilenkęs priekin, tarė:
– Kadaise gyveno toks ponas Eduardas Manė. Dailininkas. Labai subtili ir jautri asmenybė. Be abejo, girdėjai apie tokį. Tuk juk pas mus galvočius. Tai štai tas ponas Manė kartą nutapė paveikslą „Berniukas su vyšniomis“. Ten įamžintas tikrai gyvenęs vaikis, dirbęs jo ateljė patarnautoju. Mielas toks berniūkštis. Pūstažandis. O gal ne – nepamenu. Viskas būtų puiku, bet ponas dailininkas, kaip minėjau, buvo labai jautri asmenybė, kartais jį apnikdavo depresija ir jis imdavo uiti tą vaiką, grasinti, kad išsiųs jį atgal pas tėvus. Ir štai vieną kartą berniukas neištvėrė: ėmė ir pono Manė ateljė pasikorė.
Bernardas triumfuodamas atsilošė, bet H. tik gūžtelėjo pečiais.
– Na ir? Ką tuo nori pasakyti?
Bernardas atsistojo ir priėjo prie H.. Jie buvo beveik vienodo ūgio ir žvelgė vienas į kitam tiesiai į akis.
– Ogi štai ką: tu ateini čionai vaizduodamas kažkokį sukruštą vargšą genijų, nutaisęs dramatišką povyzą, visa savo esybe rėkdamas: ak, žiūrėkite, kaip aš graužiuosi, ak, kaip aš gailiuosi. Liaukis maivytis, drauguži. Aš siūlau tau uogas tam, kad priminčiau: tu nesi Manė. Tu esi tik berniukas su vyšniomis.

***

H. nusviedė kuprinę ant galinės keleivio sėdynės ir užvedė mašiną. Norėjo kuo skubiau dingti iš šios vietos. Prakaituotais pirštais sugniaužė vairą ir įsuko į kelią. Pavažiavus keletą šimtų metrų akies krašteliu pastebėjo pakely stovinčią ir mašiną stabdančią moterį. Pirmiausia šmėkštelėjo mintis, jog reikia būti visišku idiotu, kad tikėtumeisi tokiame užkampyje sustabdyti pakeleivingą mašiną – turbūt panašiu dažnumu šiuo keliu migruoja žirafos. Bet po dvidešimties metrų H. beveik nesąmoningai nuspaudė stabdžių pedalą. Ta moteris jam pasirodė matyta.
Kai jis atbulomis privairavo mašiną prie moteriškės, ji nieko nelaukusi atsidarė duris ir įsitaisė ant priekinės keleivio sėdynės. Jis neapsiriko: tai buvo dėl kompiuterinių žaidimų pakvaišusi senutė, gyvenanti jo kaimynystėje.
– Pavėžinsi? – paklausė ji nusišypsodama.
– Ką... Ką jūs čia veikiate? – sumurmėjo apstulbęs H.
– Koks skirtumas, Hašai. Dabar svarbu ne tai. Dabar svarbu viena: ką daryti su tūzu.

2014-08-07 22:29
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-08-15 23:24
Marquise
Na taip, jei paimti tą medžiagą, kuri surašyta (visas dalis) ir šiek tiek paredaguoti, galėtų gautis neblogas kūrinėlis. Gal reikėtų kažkur pakaišioti neįkyrių nuorodėlių, kurios pabaigoje, permąstant tai, kas buvo perskaityta, sušvistu naujoje šviesoje ir atvertų visiškai kitą sub-istoriją.
Jei vertinti visumą, akivaizdu, kad kai kurios linijos dabartinei pabaigai kiek per daug išplėtotos ir siekiant tobulumo jas galima būtų apkarpyti, tačiau žinant, kokiu būdu tai buvo rašoma, manau rezultatas yra geresnis nei buvo galima tikėtis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-08-09 03:17
Gija_
Vau, man keliai linksta.
Ateities perspektyva su vaizdu į jūrą, pone autoriau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-08-08 10:34
tarakonai
Tai geriausias tekstas iš visų penkių, žymiai visus kitus pralenkiantis. Padirbėta iš peties.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-08-07 22:52
Lionia Iljičiuks
Šioks toks komentaras: kadangi komanda stipriai aptrupėjo ir romano likimas apskritai pakibo ant plauko, rašydamas stengiausi nebeplėsti pasakojimo lauko, o kaip tik jį kuo labiau siaurinti, kad reikalui esant likę komandos nariai galėtų 1-2 skyriais kūrinį užbaigti. Visgi, jeigu atsiras entuziastų, manau, bus įmanoma grįžti į platesnes vėžes.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą