Teku upės vaga

Jaučiu, lyg manyje tekėtų upės. Teka srauniai, mušas vanduo į akmenis, papurškia, pasitaško, iššoksta kaip sirenos, papyksta ne tik ant pasaulio, bet ir savęs, atrodo, ir, nusispjovęs, pasiduoda toliau srovei. Naktis. O naktis žvaigždėta. Kažkur pievos, vėjas tai stiprus, tai siplnas. Tai girdėti smilgų kliedesiai - tai amžiams užtyla;
o tada ošia tyla - ir ošia taip stipriai, kaip ošia mano siela
Mano kūnas suglumęs, ramus, guliu aš pievoje. Tamsu. Ošia smilgos. Čirškia sraunuos upės. Čirškia sraunios upės mano venomis - viduj baigiu suplėšyti save į gabalus. Manęs tamsoj niekas nemato - aš keičiuosi tiek, kiek noriu. Aš kitoks žmogus - ir vėl, ir vėl iš naujo. Aš griaunu savo vidinį pamatą,  statau iš naujo. Lipdau iš naujų patirčių ir suvokimų. Pastačiau jau daug savęs - daug skirtingų. Po kiekvieno Aš gimimo, bandau šnekėti - tik, kad žodžiai mano lūpomis - tie patys. Jaučiu, kad aš kitoks, tačiau mano vaga - viena. Aš neturiu vagos kitos - kaip man ištrūkti pasikeitus? Pakyla vėjai, vėl ošia smilgos, čirškia sraunios upės

Tyla. Dangus nusėtas žvaigždėmis - naktis
Guliu pievoj. Jaučiuos išsekęs - many tuštu. Nenoriu nieko - nėra juk nieko. Akys atmerktos, kukliai šypsausi. Tik - tuštokai
Kojos trinasi kažko viena į kitą, delnais glamonėju žolę
Man taip tuštu, kad net upės džiūsta. Belikę vargūs akmenėliai vagose, apaugę samanom. Ošia smilgos - šįkart nuo karštinės. Kitoks jau tas šlamėjimas - degimo, mirštančių gėlių. Kitoks ir aš. Nenorėjau šitiek daug aš pasikeisti - o kur vanduo? Kažkur išdžiūvo, kondensuojasi, galbūt palis kur nors pasauly - pasės manęs dalelę? -
Jei tik aš - esu


O man likusi vaga. Tuščia vaga. Matyt tai visdar Aš
Bet čia baugu - per daug jau nežinios. Per karšta, sausa, man prakaitas jau bėga. Ištroškau. Pažiūriu į dangų. Atrodo, švinta? Žydrėja padangės - mane kviečia. Ak, lekiu! Virstu į paukštį - kas čia daros? Jaučiu, kaip auga man sparnai. Keliuosi, atsistoju, apsišluostau delnais šonus - daug žolių visokių. Pakeliu akis į dangų, ir šypsausi. Vienas. du. trys! Pašoku
Aš kylu! Ak, kaip gera! Skraidau tarp dangaus mėlynių. Čia, danguj, taip žalia, debesys apaugę medžiais, viskas taip žalia, ir ramu, ir mėlyna, ir žydra, ir žydra, ir žydra, ir žydra.. ir.. ir.. ir Rojaus vartai! Auksiniai, apaugę vynuogėm, vijokliais. Atsiveria tie vartai. Ar man? Ar man atsiveria? Pirmyn! Pirmyn į šviesą! Ak, juk reikia paskubėti, amžinai nelauks! Plaku sparnais, plaku aš kiek išeina, aš juokiuosi, juokiuosi garsiai, beveik isteriškai. Siekiu aš rankom, mosikuoju, ir delnais, siekiu, siekiu! Siekiu.. siekiu
Nesuprantu, kas vyksta? Aš neartėju! Matau aš vartus - jie tolsta nuo manęs, nors aš gi jų link skrendu! Jie tolsta, pamažu mažėja. Matau, kaip džiūna vynuogės. Kaip pagreitintoje filmo juostelėje, byra kekėm uogos, medis ruduoja, traukiasi, trakšt! Trakšt! Lūžta vynuogės šakoti kaulai, ir nubyra. Griūna medžiai nuo debesų su griausmu, ir niaukias, pradeda žaibuoti! O, kas per triukšmas! Ošia, lyg neveikianti televizija. Kas čia darosi? Kemšuosi rankomis ausis - bet čirškimas tik - garsyn

Čirškia sraunuos upės.
Guliu pievoj
Jaučiuos išsekęs - many tuštu. Nenoriu nieko - nėra juk nieko. Akys atmerktos, kukliai šypsausi.

Tik
tuštokai