Kam?

Padėjusi galvą ant murzino stiklo
Kvėpuoju
Po rusenančiu gatvės žibintu benamis
Paskutinis atodūsis
Paskutinė snaigė ištirpsta ant išbalusio skruosto
Viltis
Pasitraukia ir virsta šešėliu žmogaus
Kurio nebepažįstu

Tamsiausiam kampe
Suklupusi fėja
Pravirksta

Ką jaučia žmogus atsiduodamas mirčiai
Rymodamas  tyliai
Mirties patale
Išnykti
Pradingti
Galbūt vėlei atgimti
Tačiau kam
Jei net fėjos
Nebesugeba skristi