Aš – transseksualas

Taip taip – matau pasaulio ryškų veidą –
Medžius, namus, vaikus ir visą kitą,
Ir aš džiaugiuos, kas visą šitą leido –
Dangaus ranka čia kurta ir daryta.

Mane be galo jaudina ir glosto
Jausmų gama, kai gailestis ištryškęs,
Palieka meilės ašaras ant skruostų,
Ir lauko žvėriui sugražina mišką.

Džiugu, kai kaime senos moterėlės
Kates globoja ir šunis maitina,
Net išrinktieji jau rankas pakėlė
Už gyvulį kaip vargšą paskutinį.

Darna pasaulio stebina protingus,
Kurie pažįsta Darviną ir Gėtę –
Gamta nėra beprasmė ir sustingus –
Kiekvienas randa sau paskirtą vietą.

Žmogus protu susižavėjęs fanas
Panori kartais tvarką tą pakeisti,
Kol mūsų neištiko Nojaus tvanas,
Galvojama – jam viskas žemėj leista.

Ir randas žemėj stalinų nemaža,
Ir putlerių visokių pasitaiko
Graužuliai nekaltybe nusidažę,
Aštriu peiliu ne duoną, žmones raiko.

Prie jų lisenkos ir kitokie frantai
Rankas suėmę pranašauja karą,
Šie bukapročiai nieko nesupranta –
Buldozeriais apsėtą lauką aria.

Prie kojos jis nešiojasi, kaip dera –
Ne pistoletą šaudantį be garso,
O tai, ką Dievas įkalė į kerą –
Aš garsiai žodžio šito čia netarsiu.

Nešiok, žmogau, tą savo ilgą kardą –
Ar makštyje, arba be nieko – pliką –
Naudok kasdien, ar nenaudok nė karto –
Mums nesvarbu, ne mūsų tas dalykas.

Ir kartkartėm sustojęs, glostyk plaukus –
Pažvelk blaiviau į tą pasaulį – kitą,
Kur moterys barzdotos dainą traukia
Viena jų – vakar pagerbta Končita.

Taip, tu esi juk seiminis Graužulis,
Nepripažįsti tvarkdarių tikrųjų
Ir laužiesi per užtvaras kaip bulius
Sukurti žemėj nori savo rojų,

Nors keista, nesuvokęs vieno daikto –
Tau niekad nepaklus Dievulis šventas –
Kada ir kaip pradėti mažą vaiką,
Ir kaip turės jis augti ir gyventi.