Taurė?
Jau išgerta.
Daina?
Dar nepradėta.
Net vynas
tyli.
Istorija
ir banali,
ir daugelsyk
girdėta.
O gal taip
ir geriau –
šnabždėjimą
išrėkti, o
dainas
tylėti?
Idėja? Tuoj sugalvosiu :) Šio komentaro pabaigoj gal net suformuluosiu.
Pamenu, tarybinių laikų vadovėliuose tokių idėjinių eilėraščių būdavo - Marija Melnik plaukia per upę - didmoteriškumo idėja, žmogaus galva kyšo virš debesų - antžmogio meteorologo idėja. Arba tautinių eilėraščių idėja. - Jų tokia paskirtis - kelti ir skleisti idėją.
Pamėginkit skaityti eilėraščių metaforas - gal eilėraščio idėja pasirodys nebereikalinga.
Na, bet tesiu pradžioj duotą pažadą.
Hm, eilėraščio idėja yra vienišo girtuoklio būtis - nusigeri vienas, dainuoti nėra su kuo - visi žinom, kaip tai būna. Banalu. Bet gal nebūtų banalu, jei įsijaustume į tokio žmogaus būseną, pamėgintume išgirsti, ką jis šnabžda eilėmis mums tiesiai į ausį.