Pavėluota evakuacija (Pabaiga)

Trečiadienis  22. 30 – 23. 00 (Pagal seną laiko skaičiavimą)

- Iš kur pas tave tokie mandri žiūronai, a, suski? – išsklaidė tylą Darius.
- Tu turi galvoje atskiras ir nepriklausomas abiejų dalių sistemas? – paklausiau.
Darius linktelėjo.
- Iš pradžių galvojau, ar jų nesugadinsiu visiškai, taip, kad nei tu, nei aš jais nepasinaudosime, - jis pagyvėjo. – Bet apžiūrėjęs nuodugniau, supratau, kad jie taip ir sukonstruoti. Net laužyti nieko nereikėjo, abi dalys atsiskyrė gana lengvai.
Aš trūktelėjau pečiais. Iš tikrųjų žiūronais iki pastarųjų įvykių aš dar neturėjau progos pasinaudoti, todėl nieko tikslaus apie juos pasakyti ir negalėjau. Lyg kažką, kaip per miglą, prisiminiau, kad bendradarbiai minėjo, jog užsakė juos iš kažkokio katalogo, nes norėjo man padaryti tikrą siurprizą – nupirkti tokį daiktą, kurio niekas neturėtų. Be abejonės, buvo aišku, kad toks modelis realiai retai būna reikalingas, todėl masinėje prekyboje tokio ir nerastum, bet gamintojui koks skirtumas, jis pagamins bet ką, svarbu, kad pirkėjas mokėtų pinigus.
- Kaip Magyla tave supakavo? – neiškenčiau.
- Per žioplumą. Grįždamas užsukau į prekybos centrą, kad paieškočiau akinių. Nepatikrinau visos salės. Kai radau akinių stendą, dėl garantijos įsijungiau prožektorių, jomajo. Na, žinai per tuos žiūronus spalvų nelabai atskirsi. O paprastų akinių mums kaip ir nereikia, - jis atsiduso. – O Magyla buvo ne per toliausiai ir spėjo šviesoje mane pamatyti. Man jau išėjus pro duris, jis mane ir užpuolė iš už nugaros. Net nesitikėjau tokio scenarijaus, todėl jam taip lengvai ir pavyko mane suvystyti, jomajo.
Jis ištraukė iš kuprinės kokius penkerius akinius nuo saulės.
Aš pasimasažavau kojas. Jau kuris laikas jautėsi šioks toks jų tirpimas.
- Tirpsta kojos? Man irgi, jomajo, - apniuko Darius. – Maniau, kad man čia taip vienam. Bet geriau kojos, negu smegeninė, che, che.
Nusišypsojau.
- Dariau, žinai, kas man neduoda ramybės?
- Na? – jis sukluso.
- Kodėl žemė pradėjo suktis greičiau? Juk su fizikos dėsniais tai kažkaip nesusiję?
- Aš pradžioje taip pat apie tai galvojau. Bet kai viskas susidėliojo į vietas, tai yra, kai pasirinkau kaip labiausiai tikėtiną hipotezę apie materijos nutekėjimą, ta aplinkybė įgavo prasmę, - jis įsmeigė akis man į kaktą. – Aš manau, kad materija iš žemės į tunelį tiesiog pradėjo tekėti žemės sukimosi kryptimi, tuo suteikdama sukimuisi didesnį pagreitį. Jeigu būtų buvę atvirkščiai, žemės sukimąsis būtų sulėtėjęs. Be abejo, tai nulėmė grynas atsitiktinumas. O gal ir ne. Čia jau teks pasidarbuoti tikriems mokslininkams.
Išlipau iš automobilio nors trumpam pamankštinti kojas, tačiau pastebėjau, kad jokie pratimai nepašalina tirpimo. Maža to, palikus aukštesnio slėgimo erdvę, jau po kelių minučių ėmė stipriai
veržti krūtinėje ir pradėjo skaudėti galvą, todėl, negaišdamas vėl įsėdau į automobilį.

Trečiadienis  23. 00 – Ketvirtadienis 17. 30 (Pagal seną laiko skaičiavimą)

Mes sėdėjome mašinoje, pakaitomis budėdami. Tuo metu kitas iš mūsų galėdavo snūstelėti. Aplinkui nieko ypatingo nevyko, man tik nerimą kėlė artėjantys įvykiai. Kaip mums pasiseks? Ar pasiseks?
Kol slėgis nenukrito iki pavojingos ribos, buvome išleidę Liną, o paskui ir patys lauke atlikome būtiniausius reikalus – vėliau ilgą laiką gali nebūti tinkamos galimybės. Lina tuo pačiu šiek tiek užkando riešutų, kad palaikytų jėgas.
Vėliau pasirodė, kad pragaras neužgrius mūsų vienu ypu. Iš pradžių visai atsitiktinai pamačiau centrine gatve prariedančias cilindro formos betonines šiukšliadėžes. Tuo metu žvilgtelėjau į barometrą, kurį buvome prilipdę prie automobilio kapoto. Jis rodė keturiasdešimt milibarų. Labai puikiai supratau, kad dabar išėjęs į lauką, ko gero, per penkias minutes o gal ir greičiau būčiau buvęs negyvas. Automobilio kabinoje slėgį palaikėme apie penkis šimtus milibarų – mes su Dariumi prie tokių sąlygų jau buvome įpratę ir nieko blogo nejutome. Kai tekdavo trumpam atidaryti langą ir slėgis nukrisdavo, pastebėjau, kad prisireikia vis daugiau laiko, kol oro pompa pripompuodavo oro iki tokio slėgio. Tai, turbūt, bus susiję su svorio mažėjimu. Lina savo vonioje palaikė apie aštuonis šimtus milibarų – kartas nuo karto užmesdavau žvilgsnį į pompos manometrą.
Rudis, leisgyvis gulėjo šalia vonios, pasidėjęs snukį ant priekinių kojų ir negarsiai inkštė. Aš mintyse jį raminau, kadangi supratau, kad likus lauke, jo padėtis tikrai nebūtų buvusi geresnė.
Vėliau gatve pradėjo čiuožti šaligatvio plytelės ir bordiūrai, kurie buvo susandėliuoti ne per toliausiai, ten, kur vyko šaligatvio remonto darbai. Supratau, kad šis procesas prasidėjo visur, tačiau laimė, kad nepritvirtintų daiktų atviroje erdvėje nebuvo labai daug. Ten, kur judantys daiktai sutikdavo kokią kliūtį – namą ar tvorą – ten jie ir pasilikdavo. Aš pabandžiau įsivaizduoti, kas dėsis po to, kai mes nuskrisime ir kai ta jėga pradės kelti ne tik laisvai gulinčius daiktus – pradės rauti iš žemės įkastus objektus – visokius stulpus, ženklus, suoliukus, vėliau rauti su šaknimis medžius bei plėšti nuo pastatų stogus, vartyti sienas ir panašiai. Pašiurpau nuo šitokio įsivaizdavimo. Viena laimė, kad mes to nesulauksime. Ir čia pat pasitaisiau – būdami žemėje. Jei tuo laiku vis dar skraidysime padangėje, tai šansų išvengti mirties praktiškai neturėsime – net ir norėdamas, niekas mūsų nesuras tame knibždėlyne.
Tačiau kol kas ta jėga dar nepajėgė daiktų pakelti į orą. Taip mes prabuvome dar kelias valandas. Gatve kartas nuo karto prasinešdavo vis sunkesni daiktai. Ligoninės kieme stovėję šiukšlių konteineriai be ratukų asfaltuotu įvažiavimu pričiuožė ir atsirėmė į tvorą.
Jei ne manometro parodymai, kurie vis mažėjo, daugiau niekas nerodė apie valandos X artėjimą. Kadangi nebuvo kas veikti, laukti skrydžio starto buvo kiek nuobodu.

Ketvirtadienis 17. 30 – 18. 30 (Pagal seną laiko skaičiavimą)

Kai atmerkiau akis pamačiau, kad aplinkui nebėra taip tamsu ir pajutau, kad automobilis supasi, tarsi valtis. Pažvelgiau į Darių. Jis sėdėjo iš pažiūros ramus ir žvalgėsi aplinkui. Dangus buvo tarsi sušaudytas stambaus kalibro sviediniais ir  pro properšas veržėsi saulės šviesos šuorai, tarsi kokie prožektorių spinduliai. Užsidėjau saulės akinius, nes akys ašarojo, žvelgiant į ryškią šviesą. Vaizdas buvo tiesiog fantastiškas. Ten, kur nuskrido įvairūs daiktai, dulkių patalas buvo praplėštas ir į žemę nusileido saulės šviesa. Atkreipiau dėmesį, kad šviesos šuorai  krito palinkę vakarų kryptimi, tačiau jie keitė kryptį – šviesos apšviestas plotas ant žemės paviršiaus gana pastebimu greičiu slinko į rytus. Vadinasi, žemėje dabar buvo ryto metas.
Susižavėjęs neįprastu vaizdu, dairiausi aplinkui. Žinojau, kad tokio vaizdo daugiau niekada nepamatysiu.
Kai atsisukau į Darių, jis linktelėjo, tarsi duodamas ženklą, kad jau laikas. Atsidarę langus, kartu su Dariumi vienu metu nupjovėme virves. Automobilio ratams palietus žemės paviršių, jau sekančią akimirką pakilome į orą.
Mes kilome į padanges smalsiai dairydamiesi į apačioje liekančią žemę, tarsi atsisveikindami su ja visam laikui. Kai kirsdavome šviesos šuorą, užsimerkdavome, net ir saulės akiniai nepadėjo nuo šviesos atpratusioms akims.
Kai skridome per žemę nuo saulės šviesos atskyrusį dulkių sluoksnį, spėjau pastebėti, kad jis nebuvo labai storas, tačiau tai nebuvo vien tik dulkės. Jame galėjai rasti ir durpių, įvairių smulkių šiukšlių, visokių šapų, smulkių popierių ir panašiai. Vieną kartą pakilę nuo žemės į tokį aukštį, kur nuolatos būna vėjas, jie taip ir nebenusileido, sudarydami mums, esantiems žemėje labai nepalankias sąlygas.
Išnirę iš dulkių sluoksnio, mes atsidūrėme didžiulėje saulėtoje erdvėje, kurioje, jei taip galima išsireikšti „virė gyvenimas“. Padangėje judėjo šimtai objektų, vieni leidosi žemyn, kiti, kurie jau buvo spėję nusileisti ant žemės, kilo į viršų. Čia buvo visko, nuo smulkių daiktų, tokių, kaip buteliai, įvairaus dydžio akmenys, lentos, įvairūs įrankiai, šaligatvio plytelės iki grandiozinių. Visai netoli mūsų į apačią kabina žemyn leidosi vilkikas. Gerai, kad niekur nesimatė žmonių. Tačiau žinojau, kad jų tikrai kur nors padangėje yra. Žinoma, neturėjau vilties, kad jie dar būtų buvę gyvi.
Tačiau mūsų laukė dar viena staigmena. Mūsų greitis jau sumažėjo iki minimumo ir, pakėlęs akis į viršų, per stoglangį pamačiau tiesiai virš mūsų besileidžiantį jūrinį konteinerį. Jis buvo dar pakankamai aukštai, bet besileisdamas tikrai turėjo mus kliudyti, jei mes kiltume tiesiai į viršų. Man viskas tapo aišku. Nepriklausomai nuo pakilimo nuo žemės paviršiaus laiko, sunkesni daiktai į orą pakildavo aukščiau, kadangi dėl didesnės masės, juos paveikdavo didesnė jėga. Vadinasi, mes visą laiką būsim priversi saugotis besileidžiančių sunkesnių daiktų. Arba mums reikėtų pasistengti pakilti aukščiau jų visų.
Jau norėjau aprėkti Darių, kad jis ką nors darytų, tačiau pamačiau, kad jis jau veikia. Nusitvėręs apie pusantro metro ilgio grindjuostę, rišo prie jo galo trotilo gabalą. Pririšęs, atsidarė langą, iškišo grindjuostę į šoną, netyčia laisvu jos galu nesmarkiai kaukštelėdamas man per pakaušį ir liepė man pasukti generatoriaus rankenėlę ir nuspausti mygtuką. Tą ir padariau.
- Tie tavo sprogmenys visai išsibezdėję, - neiškenčiau, pamatęs, kad po sprogimo automobilis labai jau palengva nuplaukė į šoną. Buvau pasiruošęs staigiam šuoliui – net į durelių rankeną tvirtai įsikabinau. Uždaręs langą, Darius jau kuitėsi prie kito sprogmens ir grūdo jį į apačią per išpjautą skylę grindyse. Visgi konteinerio mums pavyko išvengti. Jis lėtai pradreifavo pro automobilio langus per keletą metrų nuo jo.
- Pats tu išsibezdėjęs, jomajo, - susierzinęs atsišaukė Darius. – Papūsk sau į ranką.
Nustebau nuo tokio pasiūlymo. Nesupratau, ar jis juokauja, ar kalba rimtai. Gerai dar, kad nepasiūlė papūsti jam į uodegą. Tačiau jo veidas buvo rimtas. Įkvėpiau oro ir stipriai papūčiau į plaštakos viršų. Nustebau dar labiau. Beveik nieko nepajutau.
- Na, kaip? – paklausė Darius, sprogdindamas kitą užtaisą, kuris turėjo mus kilstelėti į viršų.
- Dėl sumažėjusio atmosferos svorio smūginė banga nebeperneša tiek energijos, ar ne? – žvilgtelėjau į Darių.
Jis linktelėjo.
- Bet mums nuo to tik geriau, nes mažiau šansų susižeisti, - paaiškino. - Tiesa, darbuotis teks dažniau ir greičiau baigsis sprogmenys.

Ketvirtadienis  18. 30 – 19. 30 (Pagal seną laiko skaičiavimą)

- Žiūrėk, paukščiai dar skraido, - Darius parodė mažytį taškelį danguje.
Po kokių dešimties sprogimų, mes jau buvome išsiveržę iš skraidančių daiktų apsupties ir sklandėme daug aukščiau virš pagrindinio daiktų knibždėlyno. Aukščiau mūsų įžvelgiau tik kelis objektus, tačiau jie buvo toli ir aš negalėjau pasakyti, kas tai. Tuo pačiu jie buvo mums nepavojingi.
- Man rodos, kad tai ne paukštis, - suabejojau. Kažkaip per greitai jis didėjo. Erdvėlaivis?
- Reikia dar vieno užtaiso, - Darius pradėjo kuistis kuprinėje. – Tuoj pradėsime leistis.
Tačiau, kol Darius pasiruošė sprogmenį, laivas buvo jau virš mūsų. Kuo aiškiausiai mačiau tai per stoglangį. Jis nebuvo panašus į jokį matytą skraidantį aparatą.
Iš laivo nusileido trys nestoros žarnos su siurbtukais ir prilipo prie automobilio stogo. Kiek vėliau stoglangyje atsirado ir pradėjo plėstis apskritimo formos dėmė,  žaižaruojanti įvairiaspalviu švytėjimu. Spalvos mainėsi tarsi įvairiaspalvėje paletėje. Vaizdas buvo tarsi siurrealistiniame paveiksle, kuriame matėsi, kaip jau minėjau, įvairiaspalvė dėmė, tačiau gerai įsižiūrėjus, blankiai  matėsi ir automobilio stogas su stoglangiu. Galiausiai dėmė išsiplėtė tiek, kad užėmė beveik pusę automobilio stogo ploto. Kai žaižaravimas nusilpo, į viršų pajutau nežymią trauką. Supratau, kad tai kažkas panašaus į liftą.
- Dariau, padėk Linai, tegu ji eina pirmoji, - šūktelėjau ir dar garsiau pridėjau. – Lina, tik neatmerk akių!
Darius atlenkė sėdynės atlošą, o pats pasisukęs pačiupo už vonios krašto ir nuvertė ją ant šono. Lina užsimerkusi ramiai gulėjo ir šypsojosi.
- Štai, imk, užsidėk akinius, - padaviau jai. – Tai Darius mumis pasirūpino.
Lina nemačiomis pasičiupo akinius, neatmerkdama akių juos užsidėjo. Tada pasikėlė ir keturpėsčia atslinko į priekį ir įsitaisė taip, kad galva atsidurtų tiesiai po dėme. Tada ji lėtai pradėjo kilti.
Darius ją nulydėjo liūdnu žvilgsniu. Aš žiūrėjau į ją neslėpdamas susižavėjimo – net ir priverstinis buvimas suvaržytoje erdvėje neišmušė iš jos geros nuotaikos. Pakviečiau Rudį. Jis peršoko nuo galinės sėdynės ir palaižė man veidą. Kai trauka jį pradėjo po truputį traukti, jis suinkštė iš netikėtumo, tačiau labai greitai buvo pakeltas į viršų.
Tada pasisukau į Darių:
- Gerai, dabar tu, - pamojau.
Jis papurtė galvą.
- Nori rinktis? - paklausiau juokais. – Man išsitraukti ginklą?
- Tai nesuveiks, Kęstai, - jis liūdnai šyptelėjo. - Matai, aš nebijau. Jau nebebijau. Supranti,... dar  dvylikos metų košmaro aš neiškęsiu. Nebeiškęsčiau net poros metų.
Nesupratau, apie ką jis kalba. Kokia dar pora metų? Ko?
- Lik sveikas ir sėkmės jums, - greitai išbėrė ir iššoko iš automobilio pro staiga atsidariusias dureles.
Po paraliais! Kada jis spėjo jas atsidaryti? Vadinasi, tam žingsniui ruošėsi iš anksto. Daugiau mąstyti apie jo poelgio priežastis nebuvo kada - aš griuvau į priekį ant keleivio sėdynės, kojomis užsikabinau už vairo ir kiek įmanoma toliau ištiesęs ranką sugriebiau Darių už apykaklės. Neturėjau laiko net supykti už tai, kad Darius savo poelgiu ir mano gyvybę pastatė į pavojų. Man iš nosies pliūptelėjo kraujas, nežmoniškai skaudėjo širdies plote, tačiau aš jo nepaleidau. Jis muistėsi, tačiau greitai suprato, kad neturi jokių šansų išsivaduoti. Tokį svorį, kiek besvėrė jis, būtų nulaikęs ir dešimtmetis berniukas.
Trauka į skylę stipriai padidėjo ir mano kojos tai pajuto.
Iš pradžių atsargiai atkabinau vieną koją nuo vairo, vėliau kitą. Iš automobilio neišgriuvau.
- Kodėl taip padarei? – išspaudė Darius mums bekylant į viršų. Tam mums nereikėjo jokių pastangų.
- Na, o kaip tau atrodo, a? – iškošiau pro sukąstus dantis. Skausmas krūtinėje neleido normaliai kalbėti. - Mano rankos ne tokios ir trumpos, ar ne? Negi manai, kad aš, pralaimėjęs lažybas, galiu nevykdyti to, dėl ko lažinomės?
- Tu nepralaimėjai lažybų, - išspaudė jis, kiek pagalvojęs, ir susiėmė rankomis už krūtinės. - Juk lažybų sąlygoje visiškai nebuvo prievolės kažko daryti. Na, … bet jei laikai save pralaimėjusiu ir privalančiu kažką atlikti, tai atlik tai dabar pat ir būsime atsiskaitę.
- Na, jau ne. Nebuvo apkalbėta, kada tai reikės padaryti, - paprieštaravau. Vyliausi, kad nors ši mažytė priežastis sulaikys Darių nuo panašių bandymų ateityje.
Taip mes ir buvome pakelti į erdvėlaivį – aš kartu su už pakarpos laikomu Dariumi. Abu sunkiai gaudydami orą, apsitaškę kraujais, tačiau vis dėlto gyvi.

Ketvirtadienis  19. 30 – 21. 00 (Pagal seną laiko skaičiavimą)

Laivo kabinoje kažkas įkyriai pypsėjo. Mūsų savijauta pagerėjo.
Pilotas kažko paklausė. Kalba man pasirodė kažkiek panaši į latvių kalbą, kurios, deja, nemokėjau.
- Ar leisi giluminį smegenų skenavimą? – pasigirdo mechaniškai skambantis balsas. Kažkas išvertė piloto ištartus žodžius į mums suprantamą kalbą. - Instrukcijos yra instrukcijos. Su tokia praeitimi tu nebūtum buvęs paimtas iš žemės. Vadinasi, lyg ir pasisekė? Tačiau... tu turi teisę nesutikti.
Supratau, kad klausimas buvo adresuotas Dariui. Pilotas buvo panašus į mus, žmones, tačiau aš nežinojau, ar tai nėra koks nors tobulas biorobotas.
Darius tik gūžtelėjo. Atseit, darykit ką norit, man jau viskas vienodai.
- Pas mus nepriimta  sutikimą pagal nutylėjimą laikyti teigiamu,  - paaiškino pilotas. - Klausiu dar kartą, ar leisi nuskenuoti smegenis?
Darius baugščiai apsidairė, tarsi įvertindamas tokio proceso pasekmes. Galiausiai susigūžė ir negarsiai iškvėpė:
- Taip.
Iš karto kažkas negarsiai sudūzgė ir Dariaus galva trumpam buvo apgaubta tarsi neperregimo rūko, kuris greitai išsisklaidė. Pilotas pamaigė kažkokio aparato mygtukus.
- Tvarka, - pilotas žvilgtelėjo į prietaiso monitorių ir nustebęs net atsigręžė į Darių, kuris sėdėjo jam už nugaros. - Aš ne teisėjas, bet, manau, kad pas mus tikrai būsi amnestuotas. Turiu galvoje  dėl evakavimo. Būtinoji gintis, kita smulkmė. Ir navigaciniai prietaisai neblokuoja skrydžio. Tačiau, kol nuvyksime į vietą, tave saugos apsauginis ekranas. Instrukcijos.
Atsisukęs žvilgtelėjau į Darių. Nors dėl jį apgaubusio energetinio lauko jį mačiau tarsi per organinį stiklą, tačiau galėjau įžiūrėti, kad jis nusisukęs žiūri į iliuminatorių. Neužilgo jo pečiai sutrūkčiojo. ”Kas per velnias? Negi jis verkia? Darius??? ”- mintis man netilpo galvoje. Galėjau patikėti viskuo tik ne tuo, kad Darius gali verkti. Po minutės Darius užsidengė veidą delnais, o jo pečiai jau kretėjo be pertrūkių. Aišku, kadangi dėl apsauginio ekrano  nesigirdėjo garso, supratau, kad Darius galėjo ir juoktis, tačiau, sprendžiant iš kūno konvulsijų, jo juokas turėjo labiau panėšėti į isterišką kvatojimą. Man atrodė, kad tokiam kvatojimui argumentų buvo dar mažiau, negu ašaroms. ”Vis dėlto jis verkia. Bet kas vis dėlto čia vyksta, a? Ko gero, toks ir turėtų būti tikrasis apsivalymas? ” Žiūrėjau į Darių ir tikėjau, kad nusišluostęs akis, jis bus visai kitas žmogus.
Tačiau tai, kas čia vyko, man visai nepatiko. Jau vien todėl, kad niekaip nesuvokiau, kodėl visa tai vyksta. Jau esu minėjęs, kad negaliu pakęsti, kai ko nors nesuprantu.
Laužiau galvą, besistengdamas įminti mįslę, kūriau įvairias hipotezes ir čia pat jas paneiginėjau, kadangi jos buvo perdėm nesąmoningos. Perkračiau atmintyje visus epizodus su Dariumi. Nieko.
Niekaip negalėjau suprasti, kas taip staigiai pasikeitė, kad Darius prieš dvi dienas neprisivertęs nuspausti pistoleto gaiduko, šiandien jau lyg niekur nieko stryktelėjo iš automobilio tiesiai į mirtį, o dabar štai verkia. „Negi dėl to, kad aš jį sugriebiau? “
Atsisukęs žvilgtelėjau į jį. Darių vis dar purtė rauda. „Mėšlas! Ir kurgi čia šuo pakastas? ” Pradėjo mausti kojos pirštą ir aš pagalvojau apie praėjusią naktį, kai Darius tikrino mano kelnių kišenes. Burnoje kone fiziškai pajutau šleikštų skonį, tarsi suvalgius sugedusio maisto, kai prisiminiau, jog, tą naktį pašokęs iš lovos, pirštą nusimušiau, greičiausiai, į kėdės koją. O tai reiškia, kad ne kas kitas, o aš pats, tas kelnes ir buvau numetęs ant žemės. Vadinasi, be reikalo kaltinau Darių. Mėšlas!
Turbūt, kaip tik tuo metu ir man į smegeninę pagaliau atėjo apsivalymas, kadangi visai kitoje šviesoje suvokiau Dariaus anksčiau ištartus žodžius. „Pala, kaip ten jis pasakė? Neiškęsčiau nė poros metų? Po velnių, koks aš suskis! “ Aš tariausi suvokęs visą tiesą. Žinoma, tai buvo tik mano spėjimas, tačiau dabar viskas tapo pakankamai logiškai paaiškinama.
Darius priklausė ne tai žmonių kategorijai, kurie padarę nusižengimą ar net nusikaltimą bet kokiomis priemonėmis stengiasi išsukti savo uodegą ir vengia prisiimti atsakomybę.
Taigi, Darius nė kiek ne švelniau negu teismas, pats save buvo nuteisęs už tėvo nužudymą. Todėl, net atsėdėjęs bausmę, jis vis dar laikė save kaltu. Taigi – bausmė atlikta, bet kaltė tebelieka. Ir tokių žodžių, kuriuos išgirdo čia, šiandien, jis laukė ištisus dvylika metų. Deja, nesulaukė. Galbūt, jam būtų užtekę kažko panašaus į „Ei, bičas, nesiparink. Tu viską padarei teisingai“. Svarbu tai, kad tuos žodžius jam būtų ištaręs kas nors kitas. Tačiau... žemėje, jo aplinkoje, neatsirado nė vieno, galinčio ir norinčio jam tai pasakyti. Todėl aną vakarą jis ir neišdrįso nusižudyti – jis nenorėjo mirti būdamas kaltu. Tuo labiau, kad jis buvo tikintis.
Kas pasikeitė šiandien? Šiandien jis padėjo išgelbėti užpakalius dviem žmonėm ir tuo pačiu galutinai suvokė, kad jo atžvilgiu niekas nepasikeitė ir jau nebepasikeis – ištisą amžinybę su juo bus elgiamasi kaip iki šiol – visi jį laikys tėvo žudiku, buvusiu kaliniu. Žiūrės į jį atsargiai, bendraus su nepasitikėjimu, visiškai nesigilindami į esmę. Juk, po velnių, aš irgi galėjau tapti tuo žmogumi, pasakiusiu jam taip reikalingus žodžius. Užvakar. Bet kur tau! Aš juk nemačiau toliau savo nosies ir sprendžiau viską pagal save. Kad tik man būtų gerai. Ir, apskritai, ar kiekvienas iš mūsų visada galim teisingai įvertinti, ko reikia šalia esančiam artimui, draugui ar, galų gale, visai nepažįstamam žmogui, patekusiam į bėdą? Turbūt, ne. O gaila.
Tuo labiau, lyg to būtų dar maža, būtent aš buvau tas, kuris parodė  Dariui, kad jo atžvilgiu niekas niekada nepasikeis. Juk jis nuo mūsų pažinties dienos gelbėjo ir mane,  porą kartų išgelbėjo net gyvybę, tačiau iš manęs sulaukė tik įtarinėjimų ir nepasitikėjimo. Kas, kad aš garsiai to neįvardinau. Jis gi ne mažas vaikas, puikiausiai viską suprato.
Šiandien jis, greičiausiai, pamanė, kad padėdamas išsigelbėti mums, jis kažkiek išpirko savo kaltę, todėl nebematė priežasties toliau kankintis šiame nepasitikėjimo košmare.
Kuo labiau man aiškėjo Dariaus motyvai, tuo labiau aš visokiais žodžiais plūdau save. Dar viena aplankiusi mintis buvo tarsi smūgis žemiau juostos. Dar kartą perkratęs atmintyje visus įvykius, aš turėjau pripažinti, kad nuo pažinties dienos Darius ne tik kad mums nesiruošė kenkti, kaip aš nuolat įsivaizdavau, jis net nė karto nepamelavo! Pasirodo, net ir tą rytą, dingus elektrai, kai atėjo prašytis į kompaniją. „Manau, kad tau prireiks mano pagalbos“. Po velnių! Kaip pirštu į akį. Kaip galėjau būti toks arogantiškas asilas! Kokiose dausose sklandytų mano užpakalis, jeigu ne Darius?
O pastarųjų minučių įvykiai jį pribloškė galutinai. Atskrido kažkoks latvis iš visai kitokio pasaulio, paspaudinėjo mygtukus kažkokiame aparate ir pateikė išvadą - ”nekaltas”. Per porą minučių. Nei tau prokurorų, nei advokatų, nei liudytojų. Nei jokio kaltinimo, nei jokios gynybos. Ir tai Dariui suteikė viltį, kad, galbūt, viskas bus gerai ir nebereikės viso pasaulio įtikinėti savo gerais ketinimais. Ta mintis ir atpalaidavo jo emocijas.
Vadinasi,  ne jam, o man reikėtų tapti kitokiu žmogumi. Ir tai reikėtų pradėti daryti ne nuo rytojaus, ne nuo pirmadienio ar kito mėnesio. Nuo dabar pat. Galų gale, gal apokalipsė ir yra tam tinkamiausias atskaitos taškas? Pradėti gyvenimą iš naujo. Tarsi, atsivertus švarų popieriaus lapą.
Atsisukau į Darių. Jo pečiai vis dar krūpčiojo. Iškėliau sulenktą per alkūnę dešinę ranką ir suspaudžiau kumštį. Tai galėjo reikšti viską - nuo atsiprašymo iki palaikymo, tipo “nesijaudink, aš su tavimi, viskas bus gerai” ir aš tikėjausi, kad Darius mane mato ir supras tą ženklą kaip reikia. Mes tikrai galėsim draugauti. Žinoma, jei jis to panorės.
Kraują trumpam sustingdė užklydusi mintis. “O kas būtų buvę, jei gravitacija būtų bent kiek didesnė ir aš nebūčiau spėjęs jo sugriebti? Juk ir aš būčiau buvęs kaltas. Mėšlas. ”
- Ar negirdėjai? – ausis pasiekė balsas.
- A, … ką? – perklausiau apsidairęs. Matyt, kol buvau užsigalvojęs, pilotas manęs kažko klausė.
- Sakiau, kad panašiais atvejais praverčia rekomendacija. Jis juk galėtų gauti tokią?
- Ką reiškia galėtų? Jis jau turi rekomendaciją. Ne, dvi rekomendacijas, - ištariau tokiu tonu, tarsi tik pilotas vienas to dar nežinotų. Ir pažiūrėjau į Liną.
Ji linktelėjo. Eilinį kartą pasidžiaugiau Linos supratingumu. Apskritai, pastebėjau, kad su Lina mes puikiai sutarėme. Aišku, pažinties laikotarpis labai trumpas, tačiau aplinkybės tokios, kad kitokio charakterio žmonės jau seniai būtų išūžę vienas kitam galvas isterijomis. Mane apėmė kažkokia nenusakoma euforija ir jau pradėjau rimčiau gvildenti mintį ar ir man kartais netyčia pilotas nebus nuskenavęs smegeninės. Taip sakant, prie to pačio.
Tada pilotas atsisuko į mane.
- Tai vis dėlto sugebėjote ištrūkti iš pragaro? Kuo tu vardu?
Atsidusau su palengvėjimu. Vadinasi, nenuskenavo. Kitaip vardą juk būtų sužinojęs.
- Kęstas.
- Aš Aldis.
- Kas būtų buvę, jei jis būtų nesutikęs? - linktelėjau galva Dariaus pusėn.
- Būtų grąžintas atgal.
- Instrukcijos? – pasitikslinau.
Aldis linktelėjo. Kažin, ar tas pasaulis, į kurį būsime papuolę, labai jau skirsis nuo buvusiojo? Iš kitos pusės, gal taip ir geriau – šiek tiek lengviau bus priprasti.
- Kaip aš tave suprantu? – paklausiau piloto.
- Universalus vertėjas, - jis pirštu pabarbeno į kažkokią dėžutę. – Šiaip, mano šaknys Latvijoje. Buvusioje  Latvijoje. Išskridome prieš penkerius metus su pirmaisiais Marso kolonistais. Dabar mūsų yra labai daug ir mums tenka tarpusavyje bendrauti  net su dešimtimis įvairiausių civilizacijų, neturinčių nieko bendra su žmonėmis. Na, ką, skrendam?
- Palauk, - sugriebiau jam už peties. – Luktelėk keletą minučių.
Nors saulė buvo dar pakankamai aukštai virš horizonto, tačiau ji greitai grimzdo. Labai greitai. Kartas nuo karto į padangę pakildavo koks nors objektas.
Aš ir Lina žiūrėjome į saulėlydį - paskutinį saulėlydį žemėje. Šiuo metu, pagal mano grubius paskaičiavimus, žemės para betruko kokias penkias valandas. Linos skruostu nuriedėjo kelios ašaros.
- Dabar galime skristi, - ištariau, kai saulė nusileido ir danguje sužibo spiečiai žvaigždžių. - Dėkui už išgelbėjimą.
- Et, niekis, – pilotas buvo geros nuotaikos. – Jei ne sprogimai, nebūčiau jūsų taip greitai pamatęs.
- Klausyk, Aldi, kas čia įvyko, po paraliais? Ir kodėl jūs padėjot žmonėms evakuotis? – parūpo man. Tiksliau, rūpėjo visada, tačiau tik dabar atsirado galimybė tai sužinoti.
- Ką gi, laiko šiek tiek turime. Tai sudėtinga istorija. Bet, jei trumpai... Pradėsiu nuo to, kad žmonija – bent jau tie, kas valdė didžiąsias žemės valstybes, buvo labai nepatiklūs ir pernelyg arogantiški. Žinai kodėl? Eilę metų nežemiškų civilizacijų atstovai bandė užmegzti su jumis kontaktus, bet veltui. Jei neklystu, tai ir po šiai dienai žemėje buvo platinama informacija, kad nežemiškas protas galėtų egzistuoti, bet jo niekas dar nematė. Juk taip?
Linktelėjau.
- Kurgi ne! Maža to, nežemiškos civilizacijos, pavyzdžiui, Prokiono sistemos norekai siūlė pasidalinti naujausiomis technologijomis, mainais į tai, kad žmonija neatlikinėtų nesaugių vienašališkų eksperimentų kosmose. Kur tau! Argi jums kas nors galėjo nurodinėti? Čia aš taikau, be abejo, ne jums asmeniškai, - aparatas išpyškino tuo pačiu monotonišku balsu, nors Aldžio balse išgirdau atsiprašymo gaideles. – Reiškia, žemiečiai sugalvojo atlikti eksperimentą – atverti tunelį, jūs tai vadinate kirmgrauža, tarp dviejų taškų, nutolusių gana dideliu atstumu.
Linktelėjau. Vadinasi, po truputį aiškėjo, kad ir čia Darius buvo arčiausiai tiesos. Man tik truputį buvo keista, tas Aldžio skirstymas į „jūs“ ir „mes“. Matyt, jis save jau laikė kitokiu, nei mes, žemiečiai. Jis tęsė:
- Bet, įvyko nenumatytas dalykas. Žemiečių atvertas tunelis netyčia įsipjovė į mūsų, turiu galvoje, visos Paukščių tako galaktikos tunelių sistemą. Jais yra sujungtos visos gyvenamos planetos su galaktikos centru.
- Juodąją skyle? – pasitikslinau. – Ir kaip tų planetų nesuryja ta bedugnė?
- Taip, galinga juodąja skyle, - patvirtino Aldis. – Kad planetų gyventojams būtų saugu, egzistuoja įvairios apsauginės šliuzinės sistemos.
- Kam ta sistema reikalinga? Susisiekimui?
- Ne. Kai prireikia susisiekimo reikmėms, mes tuomet tuos tunelius ir atveriame. Mes esame jau gerai įvaldę tas technologijas. Neužtrunka daug laiko. Reikia tik daug energijos, bet ne daugiau, nei jau atvertų tunelių palaikymui. Ši sistema funkcionuoja nuolat ir yra skirta... šiukšlių surinkimui.
- Šiukšlių? – apstulbau. – Galaktikos centras - šiukšlių dėžė?
- Taip išeitų. Bet labai patogu. Švarios planetos, mažai rūpesčių šiukšlių utilizavimui ir visa kita. Be to ir kosminė erdvė švaresnė.
Ką gi, reikėjo sutikti, kad tikrai racionalu. Įsivaizduokime, kad jei visus žemėje esančius sąvartynus galima būtų perkelti ... į niekur, o didžiumą  lėšų, skirtų komunalininkams už šiukšlių surinkimą, rūšiavimą, perdirbimą ar utilizavimą skirti kitoms reikmėms... Bet vis tiek man dar ne viskas paaiškėjo. Aldis tęsė:
- Matai, katastrofa įvyko todėl, kad, tunelių atvėrimui tarp dviejų taškų yra paskaičiuojamas reikalingas energijos kiekis, įvertinant tunelio ilgį, skersmenį, bei kitus parametrus. Tikėtina, kad pagal pirminius planus šis eksperimentinis tunelis neturėjo būti platus, bet... kai įvyko įsipjovimas, perteklinė energija, kuri yra skirta tunelio suformavimui ir niekam kitam, buvo panaudota tai tunelio daliai, kuri susiformavo tarp žemės ir mūsų funkcionuojančios sistemos. Tai reiškia, kad jūsiškio tunelio dalis gerokai išsiplėtė ir dar įlindo į žemės rutulio vidų.
Na, čia jau pasakos. Esu šiek tiek skaitęs apie tas kirmgraužas. Todėl pasakiau Aldžiui:
- Esu skaitęs, kad žemiečių žinios apie kirmgraužas yra tokios, kad anos yra nestabilios ir neišbūna atvertos nė tiek, kad užtektų laiko jomis pasiųsti šviesos impulsą.
- Taip, tame dalis tiesos yra, kirmgraužų viduje nebūna pakankamai energijos, kuri neleistų joms subliūkšti. Kadangi visa energija išeikvojama pačiai kirmgraužai sukurti, todėl jos stabilumui palaikyti reikalingas papildomas energijos kiekis. Tačiau šis atvejis kiek kitoks. Jai atsivėrus ir po to, kai ji įlindo į žemės vidų, ji pakankamai greitai prisipildė papildomos energijos, tai yra karštos žemės materijos spinduliavimo, kuris neleido jai subliūkšti. Juk tokia žvėriška trauka.
Tai mėšlas! Bet, iš kitos pusės, kodėl gi ne? Esmę supratau, liko neaiškios tik smulkmenos.
- Kaip jūs viską sužinojote?
- Po kiek laiko, kai žemės materija pradėjo tekėti tuneliu, mes pastebėjome, kad iki tol nepriekaištingai veikusi šiukšlių surinkimo sistema, pradėjo strigti. Atskirais atvejais pradėjo kimštis labiau apkrautos tunelių arterijos. Pasidomėjome reikalu nuodugniau ir supratome kame bėda. Iš pradžių mūsų mokslininkai dėjo pastangas, kad nutrauktų arba uždarytų naujai atvertą tunelį, tačiau tai nebuvo taip paprasta – buvo dingusi jį atvėrusi ekspedicija su visa būtina įranga. Mums su savo įranga tai buvo beviltiška padaryti – juk reikėjo žinoti tam tikrus išeities duomenis, geografinius parametrus ir visa kita. Todėl, kai pamatėme, kad nieko padaryti neįmanoma ir jūsų planetos laukia pražūtis, susisiekėme su jūsų vyriausybėmis ir organizavome bei padėjome atlikti evakuaciją. Gerai, kad nors šį kartą žemiečiai neignoravo mūsų pagalbos.
- Kodėl? – nesupratau. Iš tikrųjų nesupratau. Argi žemiečiai panašiu atveju būtų nors pirštą pajudinę? Koks kieno reikalas būtų buvęs kažkokia žūstanti planeta?
- Matai, viską organizavo jau minėti norekai, o kitos civilizacijos jiems padėjo. Kodėl? Na, manau, čia jau mentaliteto klausimas. Galbūt, jie jautėsi šiek tiek kalti, kad būdami aukštesnio išsivystymo lygio, nesugebėjo iki galo jūsų įtikinti. Galbūt, žinodami tunelių atvėrimo subtilybes, prisiėmė šiek tiek kaltės už tai, kad neinformavo jūsų apie galimas tragiškas pasekmes. Galbūt,  buvo ir kita priežastis. Manau, kad su laiku viską sužinosite iš patikimesnių šaltinių.
Apmąsčiau, ką išgirdęs. Tiesiog neįtikėtina. Beliko vienas neatsakytas klausimas, bet atsakymą jau galėjau bandyti nuspėti.
- Aldi, o kaip buvo evakuoti žmonės iš žemės?
Jis nustebęs į mane pažiūrėjo.
- Savaime aišku, kad erdvėlaikio tuneliais, tik šį kartą skirtais ne šiukšlėms, - paaiškino. – Nieko greitesnio mes dar nesame sugalvoję.
Apmąsčiau ką išgirdęs. Na, taip, taip, suprantama, tuneliai. Vienas toks iš tikrųjų gana greitai iššlavė mūsų planetą. Praktiškai per savaitę. Ir kur? Į galaktikos šiukšlių dėžę. Cha! Ar tai tik nebus subtili užuomina mums, buvusiems žemės gyventojams? Tačiau iš kitos pusės... Juk ir degtukas yra blogis, jei nemoki ar neatsargiai juo naudojiesi.
- Matau, kad jūsų technologijos... chm... ir mentalitetas šiek tiek pažengę už mūsiškius. Ar jūs nebijote, kad tiek evakuotų žemiečių įneš sumaištį į jūsų nusistovėjusį pasaulį? Na, turiu omenyje, savanaudiškumas, korupcija, nusikaltimai ir visa kita... – paklausiau Aldžio.
- Kodėl? – nesuprato jis. – Mes nieko nebijome. Smegenų skenavimas visiems yra privaloma kasmetinė procedūra ir nuo to niekur nepabėgsi. Bausmės už nusižengimus taip pat numatytos ir visi žino, kad prasižengę bausmių neišvengs. Beje, teisėjams tai irgi privaloma procedūra, taip kad jokio pavojaus nebelieka.
- Ar pas jus nėra jokio nepasitenkinimo dėl tokių dalykų?
- Ne. Matai, mes patys pačioje pradžioje nusprendėme, kokios valstybės norime. Mes nepageidavome „žaisti demokratijos“, kaip dabar yra paplitę daugumoje žemės valstybių. Ir dabar mums viskas yra gerai. Na, o žemiečiams su tuo reikės susitaikyti... arba pasiieškoti kitos planetos, kur galės kurti savo gyvenimą. Pas mus jie savo taisyklių neįvedinės.
Trumpam įsivyravo tyla.
- Kuo ji vardu? – pilotas linktelėjo Linos pusėn.
Lina tuo metu žiūrėjo žemyn pro šoninį iliuminatorių. Ir ką ji ten matė tamsoje?
- Kas ji tau? – perklausė Aldis, nesulaukęs atsakymo.
- Klausyk, ar pas jus ten marse, ar kur jūs ten įsikūrę, tebeegzistuoja santuokos? – truputį pagalvojęs, atsimušiau klausimu.
- Na, žinoma, mes, žmonių palikuonys, tuokiamės, gimdome vaikus, skiriamės, mirštame, lygiai taip pat kaip žemėje... iki šiol. Kartais pagalvoju, jog būtų gerai, kad kai kurie dalykai ateityje pasikeistų. Beje, aš dar nevedęs, jei ką.
Spėjau, kad paskutinė frazė buvo taikoma Linai.
- Na, tada tikiuosi, kad kada nors ji bus mano žmona, - mirktelėjau Aldžiui. Kad nekurtų jokių iliuzijų, jeigu ką, pamačius gražią moterį.
Aldis pasilenkė ir nustebęs pro mane žvilgtelėjo Linos pusėn. Tada sukikeno.
- Čia džoukas, ar ne? Geras, - ir vėl prajuko. – Na, vyruti, tu man patinki!
Nesupratau kas jį taip pralinksmino. Atsigręžiau į Liną. Dabar ji žiūrėjo į mane, bet tokiu nenusakomu žvilgsniu, kad pasijutau kiek nejaukiai. Vėl tas žvilgsnis! Tarsi bandant permatyti kiaurai. Panašus į tą, kai žiūrėjo į mane pirmą pažinties vakarą, prekybos centre nusipraususi po dušu. Nenuostabu, kad prunkštauja Aldis. Šiame žvilgsnyje neįžvelgiau nei džiaugsmo, nei palankumo nei pritarimo – absoliučiai nieko! Ir ko gi aš, kvailys, tikėjausi? Juk panašius žodžius turėjau pasakyti pirmiausia jai,  o ne pareikšti kaip faktą pirmam sutiktam pilotui. Na, nepratęs aš prie to, nepratęs ...
Tačiau pastebėjau, kad Linos žvilgsnyje nebuvo ir priešiškumo. O tai jau gerai.
Ir čia pat prisiminiau sau duotą pažadą. Turiu keistis. Juk pasižadėjau, po paraliais!
- Lina, jei tu nieko prieš, apie tai mes pakalbėsime, kai nuskrisime ... vieni du,... gerai? – į ausį ištariau Linai.
Ji įdėmiai į mane pasižiūrėjo, šyptelėjo ir linktelėjo. Pasisukau į Aldį:
- Nemanau, kad džoukas, Aldi. Bet pagyvensim, pamatysim.
Galų gale, tas „kada nors“ reiškia, jog aš jai dar nesiperšu. Tiesiog pagalvojau, kodėl gi mums nepabandžius? Gal kas ir pavyks, jei pasistengsim. Abu. Kartu išgyvenę apokalipsę ir nė karto nesusirieję.
Šiaip ar taip, ji ir man šiek tiek skolinga. Už saulę.