O, Gyvenime mielas,
man davęs likimą.
Jis gražiausias dienas
nesiklausdamas ima.
Na ir kas, kad yra
ir teisybė, ir spynos
Žmogus metais subręsta,
kaip rūsy geras vynas.
Dienos tirpsta, mažėja
Dar nenoriu išvyst
Amžinos Karalystės
vežėją.
Lengvai linksta
nuo vėjo
berželio viršūnė,
Atvesiu į pavėsį
karščiu dūstantį šunį.
Jo gyvenimas-
loti ir kojas laižyt
šeimininkui.
Jis grandine
pririštas
visad bėga aplinkui...