Jai

matau tave tartum žodį, židinį
tu apglėbusi laikai visas pradžias

tavo akys žaižaruoja pro sunkias medžiagas –
niekada nevilkėjai lengvų –
pro tikroves, perėjimus

kai išeini negaliu prisiliesti tik nutvilko
nuleistas žvilgsnis – tu jau žinai, kad esu
ten, už tavęs, po tavęs, už durų

pavydžiu tavo smulkiems žingsniams jų aido
šypsenos, saulės, kurią priglaudus
paslėpus neši, kol aš trokštu įsikabint
į mėnulio kraštą, nors tai
tu
užsimiršus, pusiau paskendus
per juodumas vandens eini

ištyliu savin tavo karališką vardą
geriu per tave, geriu
o tu net negalvoji kaip kartais
vien tavo artumas

tavo akys kitoj pusėj
abejingumas arbatos gurkšnyje – atsargi šypsena
slysteli stalo paviršium – pakeliu neišpildytą
tartum tik trafaretą –
man užtenka žinot, kad jis buvo

ir tu šešėlio šešėlis, vien pravėrus blizgias vyšnines
lūpas, šeri pilkus monstrus
dar snaudi mano sieloj, įaugus, ir piktžolė, ir tykių sodų
žydras hiacintas 
tolima kaip mito būtybė

tikiuosi, niekada tavęs nepažinsiu
tikriausiai, niekada nepalengvės