Jokūbas

Kai buvo vasara tokia šilta, kad rodės nuogas vaikščiok, karaliaus sūnus išdurnėjo. Užsinorėjo sau valdyti kokį kaimą, ir daugiau nieko jis girdėti nenorėjo.  Jaunas, išdidus ir gyvenimo negandų nematęs karaliūkštis užsimanė ir niekas prieštaraut nedrįso. O ką darys, tas vargšas tėvas, tiek metų lepinęs, negi dabar jis atsakys. Teks pildyt sūnelio norą. Ilgai galvą laužęs, prisiminė valdovas vieną kaimą. Už Kraujo upės, tiesiai šiaurės pusėn, plytojo kaimas, kurio ilgus metus nedrįso pasiimti joks dvariškis. O kaipgi ims, jei jis nuo seno raganos rankose buvo!
Visa karalystė žinojo, kad baisi ragana valdo tą kaimą, ir visus gerus miškus aplinkui. Sklandė gandai, kad ji pati iš pragaro. Pikta sene ir velnio žmona vadino senieji kaimo vyrai, ir moterys nebuvo linkusios minėti ją geru žodžiu, bet jei kas nors sunegaluodavo, susirgdavo skubėdavo pagalbos pamiršę piktumus visus. Tačiau nė vieno ji neįsileido savo pirkion, ir tik kai kuriems atverdavo langelio plyšį išklausyti. O kiek žmonių paklydo tamsiame miške nerasdami tos raganos trobos! Visi žinojo, kad nerasi jos  su piktais kėslais, kad senė pati užbūrus visą mišką. O jei kas nušaudavo nors vieną žvėrį - pagalbos nesulauks jis niekados.
Ir kilo karaliui mintis – kodėl gi nepasinaudojus proga? Davė tėvas sūnui kaimą būtent tą. Tegu, sau sako, sužino lepūnėlis, ar užsiliko miškuose ten senė su šluota ir burtais.
Suprato žmonės, negerovę atėjus kai atvažiavo karalaitis, bet argi atsiras nors vienas toks drąsuolis, kad drįstų pasipriešint? Ir vos parai praėjus, senoliai susitarę - reik eit pagalbos pas raganą senolę. Bet kas išdrįs? Juk tiek daug metų jau niekas nėr išvydę raganos gyvos. Gal ji jau mirus?
Viltis žmonių vis geso. Bet visas kaimas suprato, jog reikės keliaut, senosios raganos pirkios ieškot, nes karaliūkštis ilgai nelauks - netik pinigų prašys, bet dar medžioti užsigeis raganos miške. O jau tada nesitikėki gero.
Ir netikėtai, lyg iš dangaus nukritęs, atsirado vienas drąsuolis. Jaunasis bernužėlis Jokūbas vardu buvo. Motulė jo sena, atkalbinėjo jauną drąsų kvailį, nuo žygio pavojingo. Bet argi jaunas protas, klausys patyrusiojo, kai širdis nerimsta vietoj, ir trokšta eit keliais nežinomais? Ir teko, motulei sengalvėlei sudėt krepšelį maisto ir palinkėt geros kloties. Jokūbas drąsus buvo, ir apkabinęs verkiančią motulę žadėjo grįžt ne vienas, su pagalba. Ir vieną, tokį gražų rytą jis ėmė ir išėjo. Pasukęs ton pusėn, kur buvo kaimo galas, jis ėjo ir nuėjo.
Jokūbas ėjo miško iškirstais takais klausydamas linksmai sau čiulbančių paukštukų. Keliavo berniokas dieną, dvi, ir tris, bebaimiškai naktis ir dienas neklysdamas iš kelio. O gal klydo, juk vis dėl to kelelio į raganos trobelę nežinojo nieks. Nebaidė berno jokios negandos – ir uodus, ir muses, ir šiaip gyvates visokias praeidavo lyg gėleles.
Keliavęs ilgą laiką, ir visą motušėlės sudėtą maistą seniai prarijęs, Jokūbas vieną rytą išvydo seną raganos pirkelę. Namukas buvo pastatytas dar tada kai jo senelio ir senelės tėvai tik sutikę buvo. Ant samanotų akmenų pastatyta troba atlaikė daugel metų ir matyti buvo, atlaikys dar dvigubai tiek tų dienų.
Priėjęs bernas pabarškino į storo ąžuolo duris. Nesitikėjo, kad atsidarys, bet gi viltis paskutinioji miršta. Ir didžiai nuostabai jaunuolio seniai bedarynėtos durys atsivėrė. Tarpduryje stovėjo sena, labai sena moteriškėlė. Nužvelgusi nustebusį berną piktu balsu pasakė:
- Jokūbai, ilgai tavęs reikėjo laukt.
Berniokas tik žiopt, žiopt, nesitikėjo tokio atsako. Tačiau, susizgribęs tarė:
- Gerų dienų, močiute.  Kelelis ilgas buvo, tai užtrukau biškelį. Sakau, gal arbata pavaišintum?
- Arbatos išgert vėliau suspėsim, dabar gi rūpesčių tiek daug!
Jokūbas nesuprato, ką ragana norėjo pasakyt, bet ir paklausti nesuspėjo, mat ji už rankos čiupo berną ir ėmė tempti nuo savų namų.
- Kur einam? - klausė jis, bet moteris atrodo neišgirdo.
Ir ėjo jie abu gilyn į mišką, vien senei žinomais takais. Tačiau Jokūbas nebijojo, ar kvailas buvo, nežinia, tačiau drąsaus vaikino būta.
Ir po ilgos kelionės išėjo jie į  laukymę vidur miško. Laukymė graži buvo – aukšta žolė žaliavo, žydėjo laukinės gėlės. Bet štai sau nelauktai, Jokūbą baimė taip apėmus, kad vos jis kelnių nepridirbo. Mat vaikiškoj galvoj jo, mintis išdykėlė atkuto: „negi senoji ragana išties ir atvedė mane meškos glėbin? “.
Tačiau bežodžių senė ėmė ir drąsiai vedė bernužėlį laukymės vidurin. Pasiekus vidurį senoji tik tūpt ir tupi. Pirma Jokūbo mintis buvo, kad raganai vidurius susuko, bet kai pamatė, jog ji kasą žemę paklausė:
- Ir kokio lobio ieškai, močiute miela?
Bet senė vis tylėjo o smalsulys taip ėmė griaužt Jokūbą, kad ir berniokas pradėjo kasti žemę. Kai rankos jau pavargo taip, kad rodės jog nebejauti jų, bernas vis kasė ir kasė vargo nematydamas. Ir tik tada, kai saulė po truputį ruošės užleisti savo dangų mėnuliukui,  ta duobutė buvo jau didžiulė, jog rodos koja būtų tilpus, išvydo raganos lobį – tai buvo mažytė medinė skrynelė.
Berniokas paėmė į rankas raganos lobį. Pavartė rankose, gūžtelėjo pečiais ir ruošėsi atidaryti, pažiūrėt vidun. Bet senė tik čiupt Jokūbui iš rankų skrynelę, šast šast žemelę nuo jos, ir atvožė dangtelį. O viduje suspindo auksinis žiedelis. Jokūbas nustebęs ir taip žiūrėjo, ir taip žiūrėjo, o vis tiek niekaip negalėjo suprast kas turi šaut žmogui į galvą, kad tokią brangenybę užkast vidurį miško.
- Ir ko, močiute miela, to žiedo taip norėjai?
- Matai, Jokūbai, šį žiedą dovanojo man dangus, nes vieną dieną radau aš jį morkas sau raudama. Bet, mielas bernužėli, nepaprastas šis žiedas. Tai trijų norų žiedas. Kai užsidėsi jį galėsi sugalvoti tris norus, o paskui turėsi jį atiduoti kitam.
- Močiute, kodėl tu jį rodai man?
- Jokūbai, tu atėjai pas mane pačiu laiku, man nusibodo trūnot toj prakeiktoj troboj, ir aš ramybės noriu! O va su šitu žiedu tūnosi šioj ašarų pakalnėj iki tol, kol perleisi kitam jį.
Berniokas linktelėjo, taip duodamas suprast, jog reikalas aiškus jam. O ar taip buvo, ar nebuvo dabar jau nieks nežino.
Senolė čiupo bernui už rankos ir jiedu vėl patraukė takais takeliais per mišką. Iki vakaro tamsaus sugrįžo abu iki raganos namo. Palinkėjusi sėkmės įbruko senė Jokūbui žiedą ir dingo su visu namu. Vaikinas ir taip pakraipė galvą ir anaip, tačiau nei raganos, nei namo daugiau nebeišvydo akyse. Pavartęs žiedą rankoj ir apsisukęs nuėjo nosies tiesumu.
Mėnulis švietė danguje, apsuptas sau žvaigždžių, o Jokūbėlis keliavo takeliu. Ir tik vienam jam rodės, jog naktį miške pasiklyst neįmanoma. Bet vat einant jam mintys sukosi galvoj įvairios: „Galėčiau dabar aš pats būt raganium, ar dar geriau visų vadu, o gal pirkliu dabar man tapus?... Bet, ne motulė man neleistų, ir dar tas karaliūkštis nerangus mokėt daugiausiai lieptų... “
Ir visą ilgą kelią jis mintijo vis ką daryt, su raganos paslaptimi. Ir gimė jo galvoj išmintingiausia mintis - jis pats pataps karaliaus sūnumi! Juk taip išspręs ir kaimo bėdas, ir savas. Galės motulei aukso lovą dovanot, ir dirbt nebereikės.
Uždėjo žiedą ant vidurinio piršto ir garsiai tarė:
- Patapt aš noriu karaliaus sūnumi.
Tik pakšt ir tapo Jokūbėlis karaliaus sūnumi. Sėdėjo kėdėj minkštoj ir paauksuotoj, apsuptas šermuonėlių kailiu puoštais rūbais, maitinamas geriausiais ir skaniausiais valgiais. Bet vis dėl to, kad ir kaip patogu buvo, berniokas neužmiršo, jog reikia saugoti žiedelį. Todėl pradėjo sukt galvelę savo kur čia geriau paslėpus. Galvojęs dieną, dvi ir tris, nusprendė jog geriausia slėpt šalia, ir ne kitur, o savo kelnių kišenėlėj.
Nors ir drąsaus vaikino būta, tačiau protelio daug jis neturėjo. Nepagalvojo Jokūbėlis, kad valdovu patapęs negalėjo gi kelnėm nešvariom vaikščiot. Kai vakare berniokas užsnūdo minkštoj minkštutėj lovoj, karališkus jo rūbus atidavė tarnaitėms, kad juos išskalbtų ir paruoštų didžiam valdovui vėl nešiot.
Ir plaudama tarnaitė rado žiedą. Merginos būtą sumanios, suprato, kad žiedelis aukso. O moterys juk mėgsta brangenybes! Ir užsimovė tarnaitė ant piršto pasidžiaugt.
Užsisvajusi garsiu balsu pasakė:
- Norėčiau aš pasaulio viso valdovė būt, ir daug tokių žiedų turėt!
Ir pakšt mergiotė tapo pasaulio valdove, o Jokūbėlis mielas vėl kaimo berneliu.