atsisveikinimo laiskas teveliui

Laikas tartum vetra prauzia laukais, kalnais, nusinesdamas pacius brangiausius artimuosius, tau mylimus zmones,, Viska sluote nusluoja nuo savo mazycio ir kartu neaprepiamo akiracio. Niekada nera ir nebus taip kaip noretusi. Viskas trunka akimirka, kita ir tada pabundi is gilaus sapno. Salto prakaito islietas. Bandai suprasti kas nutiko, kur dingo visa tai, kas sirdziai miela, malonu ir artima. Sirdies gilumoj nesiuojuos ta skausma. Sruvantis kraujo upelis is sirdies, neviltis ir kaskart nusivilimo banga. Visa tai mane persekioja nuolatos, kiekviename zingsnyje. Kai isausta nauja diena  as su geliancia sirdim pakilu is savo guolio., bandydamas suvokti kaip gi tai nutiko, kad laikas visagalis isplese tave is mano glebio. Pripildydamas krutine skausmo, praradimo jausma,, Taves jau niekas negrazins, negrazins tu dienu, kai budavom kartu, dalindamiesi mes mintimis, atverdami jausmus. Ir liks tik grazus ir malonus prisiminimai apie tave. Sudauzyta mano sirdis, gili ir kruvina zaizda krutinej randas. Nors ir zinau, kad ta zaizda jau niekados nebeuzgys.. Taves jau niekados nebeisvysiu. ir nebejausiu jau salia saves Vien nuo minties darosi sunku.. Tie skausmingi atodusiai, sirdgela ir netektisKasdien viliuos, o kaipgi man gi visa tai iskest, kaip susitaikyti su tuo, taves as netekau. Nejau uzsidaryt tarp sienu keturiu, marmuro stulpu. Palaidoti save gilioj gi uzmarsty ir sielos liudesy Nors  ta geriausiai suprantu, bet sirdi skaudu, be galo sunku. Kaip siandien pamenu ta nuosirdu musu pasnekesy. Tas mazas, bet nuosirdus pasikalbejimas is sirdies, paatviravimas be galo daug reiske man. Tiesiog keista, buvai toks mielas, nuosirdus zmogaus, ir zinoma man tevas. toks artimas, suprantantis mane. Galbut, todel kad tokios pat lemties. Gyvenimo ir kitu nesuprastas, isduotas, iskaudintas. Paliesta pati jautriausia, musu styga, vieta. Kas mes be jaumu-dulke, nieko verti sioj zemej… Mokekime brangint, branginkime, tai ka turime, pasisotinkime tuo kas duoda! Tai tavo zodziai nuskambejo is sirdies. Mokinai, kad grozis slypi kiekviename kampelyje, tik mums patiems reikia atidziau pazvelgt, isiklausyt. Gal tada pamatysime, isgirsime pacius slapciausius zmoniu norus, troskimus. Bet, kai tai nutinka norime tik vieno, kad laikas nors akimirkai sustotu dingtu is musu horizonto, norime pasijusti pilnaverciais, nors karta gyvenime pajust, tos kasdieniskos rutinos palate. Kad nereiketu gyvent vien laukimu, skaudancia sirdim ir tikejimu, kad viena diena kazkas pasikeis ko taip ilgai trokstame, apie ka svajojame. Mirties akivaidoje visi esame lygus, is dulkes kilom-dulke ir pavirsim. Kai netenkame be galo brangiu zmoniu, kuriais, tikime ir pasitikime  tik tada suprantame, suvokiame kokie jie buvo istiesu tau brangus, mylimi. Bet tada esame bejegiai  ka nors keisti, paskestame mintyse, nugrimstame I apmastymus, bandydami suprast. Ka padareme ne taip ir ko nepadareme, nors galejome! Nors istiesu niekas nezino jinai, mirtis tyko musu uz kiekvieno kampo, tik ir laukdami nugramzdinti zemyn… Tai tiesa likimas isplese tave is mano glebio, bet noriu, kad  zinotum kad visados buvau ir busi mano sirdyje. Visados tave mylejau, mylesiu amzinai . Palydedamas tave I amzina kelione su asarom akyse, skaudancia be galo geliancia sirdim, tariu sudie tau paskutini karta. Ir noriu kad nusinestum mano rasyta, bet nebegauta laiskuti su savim, dalele manes, kuria sudejau is sirdies ant balto lapo, rasydamas sirdimi ir siela…taiga tariu sudie, ilsekis po ilgu vargu . Ramybes tau Amzinatilsis Teveli!