Mažojo Princo rožė

Maksai,
kartais aš mąstau apie baobabus
ir žuvėdras dergiančias senų žvejų laivus.
Man patinka įsivaizduoti arabų berniuką,
susitaršiusiais juodais plaukais, purvinomis rankomis,
kuris stovi šalia senio
ir godžiai traukia sūrią vandenyno ir žuvies kvapą.
Įsižiūrėjusi matau raukšles akių kampučiuose,
suskeldėjusias lūpas ir druską varvančią nuo kaktos prakaitu.
Maksai matau, kaip jis šiurkščiomis rankomis šukuoja dangų
ir traukia pilnus, kartais mirusius tinklus,
rituališkai užsimerkia, kai vakaras nenorom glaudžiasi prie papuvusių denio grindų.
Supranti, kartais aš rožė.
Aikštingai gyvenu savo mažame gaubte šalia baobabų,
kartais tiesiog žiūriu į vieną tašką ir tyliu.
Matau kaip Princas prisiartina, visai taip kaip jį mokina lapė,
kitą dieną jis prisėda vis arčiau ir arčiau,
stebi mane
kol galiausiai prabyla,
bet aš aikštingai nusuku galvą
ir stebiu danguj žaidžiančius orlaivius, naikintuvus.
Stebiu karus, praplaukiančius virš mūsų galvų.
Žinai, tą akimirką aš gailiuosi, jog negaliu parašyti jam laiško.
Kartais, kai sukaupiu visas jėgas ir atsisuku
mano Princas mąsliai stebi po pievas jodinėjantį drugelį arba snaudžia po baobabu.
Žinai Maksai,
kiekvieną dieną jis ateina tuo pačiu laiku,
turėčiau pasipuošti širdį
ir laukti.
Aš laukiu, kartais pražystu ypatinga spalva,
bet nusisuku.
Kiekvieną kartą
bijau, kad atsisukus išvysiu savi Princą,
kuris maloniai šnekučiuosis su lape
ir nuspręs, kad aikštinga rožė jam nereikalinga.




Gyvena tik tie kas myli. *