Arklys iš Lietuvos

Sakoma kai nerimauji - pasikalbėk su arkliu,
arklio žodžiai ir patarimai dažniausiai būna teisingi ir aiškūs
kaip Froido išsipisinėjimai, kaip geriausio draugo kritika.
Jis žiovauja o miego neprisišaukia jau kelinta savaitė
jis prigula o joninių naktis išgaruoja kaip karštas vyšnių sirupas
jis nepatenkintas draugija, tėvais ir šeimininkais, politika ir poezija
nusikamavęs nemiego duobėje jis skaičiuoja avis
Suvalkijos pievos debesėliuose
pagalvoja apie Dantę Aligierį ir Van Gogą
apie pigų studentų filmą kuriame patsai vaidino Kęstučio žirgą
pagalvoja - netinkamas žodis, mat greičiau nusigalvoja iki begalybės
kokį kartą kitą prisimindams kad duobėj jau kelinta diena neaiškiai guli
nei miega nei gyvena nei miršta tik tikisi užmigt
visai beviltiškas gyvūnas
kartais primena žmogų, kartais ne,
kai pakęsti nebegali besitrankiančių minčių
fantazuoja apie moteris, laukines išėjusias iš proto pateles
apie mustangus ir zebrus iš užsienio, įsivaizduoja didelę pievą
be tvorų ir elektros, su maloniu vaizdu į kalnus
prietemoje jie primena dėmes danguj, arba apdegusį popieriaus kraštą
jis ten miega ir atsikelia nueina papietaut prie upės
išveja iš ganyklos visus nesuskaičiuojamus avinėlius
ir sulesa vištų kruopas prieš tai sulesęs jas pačias,
peršoka kapinių tvorą ir įsmingą į purią mirusiojo plutą
sumindo nelaistytas gėles ir perskaito antkapio raides:
„A r k l y s  i š  L i e t u v o s, 
į k r i t o  į  d u o b ę,
m i r ė  i š  n e r i m o.