Aš – senelio kirvis

Manoji nosis be šnirpšlių, kur oras
Įtraukiamas ir pučiamas triukšmingai,
Bet mėgstu aš pušinę pliauską storą,
Kai miškuose su vėjo gūsiais sninga.

Iš pliauskos kvapas sklinda toks sakingas,
Terpentinu jis gardintas ir geras,
O aš medienoj įspaustuosius vingius,
Skleidžiu ant sniego supustytos skaros.

Man teko po senus miškus klajoti,
Kur irštvose vilkų karčiuotų buvo.
Seniau miškingi mūsų žemės plotai –
Ne kaip dabar, kai telpa net keptuvėn.

Kada vilkai kirtėjus miško puolė,
Aš juos apgyniau nosimi kraujuota –
Į vilko kaklą vienas mano šuolis
Ir baigėsi jų pražūtinga puota.

Padėjau aš ir staliams namą kurpti,
Kai dailinau rąstus į sieną dėti,
Su manimi žmogus juk mokės kurti,
O kai kada ir be prasmės gedėti.

Man teko pabuvoti kvailio rankoj –
Jis savo žentą manimi kapojo –
Ir širdgėlos ir nevilties pakako –
Krauju tuo aš lig šiolei atrajoju.

Ir vaikas kartą vos mane pakėlęs,
Sau pusę piršto išilgai nuvožė
Jo kraujas buvo panašus į gėlę,
Į skaisčią ir raudoną daržo rožę.

Kaip ir visų gyvenančių šioj žemėj,
Gražių dienų ir juodesnių netrūko,
Nes su žmonių pasauliu užsiėmus,
Net kirviui būna ir skaudu, ir striuka.

Jau metų daug aš poilsio nutvotas –
Bepaima, kai reikia kaulą skelti,
Rūdim apėjęs mano visas plotas –
Tokia lemtis, nors aš visai nekaltas.

Žinia, juk vietos daugiabučiuos maža,
Nors man tereikia centimetro gero,
Išneš vaikai į blėkinį garažą,
Paliks dūlėt kaip seną močios skarą.