Arklys iš Ispanijos

Nusikalęs arklys nelygiu žingsniu bidzena per Vilniaus Rotušę
užkabina praeivius savo nepadoria arkliška uodega
vienam per skrybelę, kitam per plauką ne į akį
moterys su rankinukais praeidamos atsisuka ir užsiraukia
vyrai pagalvoja apie moteris ir nuramina save „aš palygint normalus“,
arklys atsigeria fontano čiurkšlės, musytės nosyje paskęsta
švokšia vanduo tarp dantų
paraudusių nuo kraujo ir nuo vyno
autombilis žaibo greičiu pro šoną nupypsina ir arklio veizoliai dairosi ėjimo,
prigula prie Cafe de Paris purviną subinę įgrūdęs į durų stiklą
bet tyli chamas, akikės nusibaigusios, karčiai sudulėję
ant saulės visai nuskurę matosi baisi plika dėmė
ir cemento kukuliukai įsimūryję į plaukus,
plikas bičas su juoda liemene, apsauginis, ištempia už karčių nuo kavinės
ir arklys trigubai greičiau nupyzdina Pilies gatvės pavėsiais ir kampais
nuspirdamas skardinę su monetom
šlykštų gatvės menininko rėmą su gėlytėm
panko bonkę, penkiastygę balalaiką
ir nuslydus pasagai į grindinio akmens tarpą, griūna skradžiai,
susėda priešais, restorane, mokančių kalbas turistų chebros
susikalba keliais weiss du was... ir baby, look at me... ,
nuo kalno rieda dantiračiai lenciūgai iš paskos porelė su šunimi,
apylanka praeina kelios laikraščiuos sužibusios personos
juodaplaukė keturių vėjų mergiotė pameta plaukų smeigtuką
įsminga visai šalia į akmenį prie knygyno durų,
ausį šildo saulės gabalėlis ir į garso tunelį pavirtus gatvė,
prie stalo skamba metaliniai šaukštai ir lėkštutės
neeiliniai bajeriai, istorijos
ir paslikas arklys išgirsta balsą pažįstamą
ispano turisto
kadais prikalusio prie kulnų pakaustus.