Tuščios galvos sindromas

Galva tuščia, o dar skaudėti bando,
Galvoju, skausmas tas – dėl sielos rando,
Nelemta jam išnykt, tai – ką daryti?
Teks su skausmu eilėraščius rašyti.

- O, tuštuma, manosios sielos drauge! -
Bandau su ja kalbėt, o ji man staugia:
- Eik po velnių! Ir taip prisikentėjau!
Vien tik problemų dėl tavęs turėjau!

- Bandai užpildyt mano tuščią erdvę?
Cha, cha! Manai - pavyks? O, sielos verge!
Ne vienas bandė, tik – tuščiai – į kiaurą,
Todėl – neprasidėk, bus tik į naudą.

- Kokia nauda iš tuštumos, o varge!
Ir vėl tuščiai gyventi – lyg pavargus?
- Pasiklausyk, lietus kaip garsiai lyja,
Išdžiūvus žemė jį kiaurai praryja.

- Kokia prasmė su tavimi kalbėti?
Tuščia galva taip panaši į rėtį,
Kažką protinga bando išmąstyti,
Bet, vis – į kiaurą – va, štai taip, brolyti.