Benamiai bastūnai

Aistrų pakrašty, meilės pavėsy
Teka tamsus vanduo sava vaga ir niekad niekad
Nepailsta vienoj vietoj.
Besiiriant saldžių melų upe įslinks gležni šešėliai.
Be jokio garso, pražūtingai į tave.
Ir pasiliks tik nemarių kapų tyla.


O trapus groži, sudužęs aplink!
Lyg aštriausi peiliai seno vaiko odą žeidi.
Tai suvokę trumpam užmerks išvargusias akis.
Užmerkę jas išvys kitas isterijos spalvas.
Jie jausis vieniši ir tyliai sušnabždės:,, Ateik arčiau, geriausias mano drauge,
O galgi artimiausias mano prieše. ''



Tuomet nutraukę kraujo užteršto ryšius,
Paklydę užburtojoj treilerių jūroj,
Skausmingai mels nakties glamūro.
Nė vieno Jų kiti gerai nepažinojo.
Piktai minėjo ir sukelti skausmo dejones tikėjos.
Nė vienas Jų slapčia nemylėti nemokėjo.



Ir visgi neatras klajūnai kelio:
Žvaigždės nemirgės,
Nepriplauks jūreivis kelio,
Aklas neregės.
Jie visad klupinės debesų jūroj,
O juos prisišauksi tik benamiais bastūnais.