Trupiniai — 7

*    *    *
Čia ant vargo žemės
Čia prie tavo kojų
Gražumu pasaulis
Stiebias ir keroja...

Susirink po lašą
Žiedelius ir gojus,
Ramią medžių šneką,
Kvepiančius šilojus

Ir įpink į žodį,
Nerimą spalvingą  —
Tiltą per upokšnį,
Pilką kelio vingį...

Lai upelis teka,
Lai lakštutė suokia
Lai įsimylėję
Dūsauja ir juokias...

*    *    *
Ar galėjo
Jos švelni ranka
Ir krūtinės
Apvalutis skliautas
Vėl pakvipti
Žydinčia lanka
Ilgą laiką
Su manim keliauti?

Neviliojau
Einančių kartu—
Nenustūmiau,
Nepeikiau, nelojau...
Buvo buvo
Žodžių pabertų,
Kaip geltonai
Žydinčių šilojų...

Ir nuėjęs
Jau toli toli
Kai ilsėtis
Traukia žolynėliai,
Ji ateina
Vėl jauna, meili
Pažarstyti
Baltą laiko smėlį...

*    *    *
Bevainikė, bevainikė
Prie dulkėto kelio...
Kaitroje prie jos prilipo
Rožinis drugelis

Ištiesė straublelį ilgą,
Bet medaus nerado...
Nuskubėjo išsiilgęs
Savo Šecherzados...

Ramunėlė plačiaakė
Linkčioja žolyne —
Gelsvas liežuvėlis laka
Saulės šiltą vyną...

*    *    *
Saulėlydis raudonas
Į debesėlį gūžias.
Be druskos ir be duonos
Atskrido vėl Gegužis...

Tos gražumos lig valiai
Ir giesmių, ir suokimo...
Apsidengė kalneliai
Žiedų margais kilimais...

Iš naujo atsigavę
Į kiemą slenka seniai
Ir geria vėjo gaivą
Kaip rūsio vyną seną...

Jie šnekomis suvilgo
Praėjusią jaunystę.
Jinai kaip vėjy smilga
Belūždama pražysta...

Ach, tas gegužio ūpas
Visiems pasauly skirtas...
Ir teka laiko upę
Atgal per pačią širdį...