Kol pievose ims rasos ašaroti

Nežinau,
ar čia rašyti vėl,
apie nuskęstančius
paukščius debesyse.
Ar semti saujon
pievos ašaras rasotas,
ar gelbėt pasiklydusius medžius
žaliam miške .
Ir vėjyje
ant žemės krašto vakaroti.

Ar, žemę
apkabinus ir vis
vėjui šnabždant,
į visa, kas taip neramina,
rankomis numoti?
Į saulę vakaruos
akis tik panardinus
tik apie ją,
tik apie ją -
vienintelę galvoti?

Danguj žvaigždėtam
mėnuo rymo.
Į vandenį žvaigždėtą
kojas panardinęs.
O aš - tamsoj,
aš - žemę apkabinęs.
Iki aušros, kol pievose
ims rasos ašaroti...