Širminiai

Gimtasis mano kaimas-Širminiai,
tik pasikeitęs, ištuštėjęs,
viena kita sodyba,
žaliuojantys laukai
ir senas gluosnis, gairinamas vėjo,
dar  teberymo tarsi senis
pasirėmęs ant lazdos,
sugrįžtančių vis laukia.
Retai ir paukštis nutūpia
ant džiūstančios šakos,
ar koks grybautojas nusėlina palauke.

O dūzgė kaimas lyg bičių avilys,
kožnoj troboj vaikų
lyg pupų pilnas rėtis.
Supykę šunys daužė grandines,
parskrizdavo gandrai
savuos lizduos perėti.
Medum kvepėjo dobilai,
kai nuo plieninio dalgio
pradalgėn jie gulė.
Gėlių darželiai skendo žieduose -
augino, laistė juos motulė.

Dabar tas kaimas jau kitoks,
bet man vis tiek jis mielas.
Atrodo, kad ir vėjas čia  ne toks -
gaivina, girdo sielą.
Sugrįžtu čia jau nedažnai,
prisiglaudžiu prie seno gluosnio...
Mielieji mano Širminiai...
Vėjas  švelniai plaukus glosto.