Gal paaiškinsite, kas ta ,,ištriėda"? Tokio termino nė vienoje poetin4je gramatikoje n4ra. Tai, man rodosi, mielo Lioniuko eilinė ,,kultūros" apraiška. Labai gaila, kad moralinės atramos jam tampa kliedesiais.
Kitas reikalas apie originalumą.Gal ir žymiems poetams patarsite rinkti originalias frazes iš Google? Galbūt jums tai originalus būdas rinkti metaforas. Džiaukitės savo ,,originalais" ir nestrapsėkite, jei kas ne toks ,,originalus" kaip jūs ir kurdamas po ranka neturi Google, o rašo nuoširdžiai, pasitelkdamas savo patirtį, žodyną, stilių. Mane bara, kad aš lyg psichologė. Matyt, kažkam įlindau į smegeninę. O gal į sąžinę?
Ačiū visiems už taktiškas pastabas ir už didelį troškimą mane padaryti modernia poete. Nesistenkit. Tęsiu tradiciją.
Originalumo – nulis. Kodėl? Suveskit į google pvz. „valiūkiška šypsena“ arba „vienadienė plaštakė“– ir paskaičiuokit kiek išmeta tokio „originalaus pasakymo“ rezultatų. Kiekviename posme banalūs, nuvalkioti pseudopoetizavimai, nuo kurių, man asmeniškai, net šlyktu darosi, todėl tokių tekstų dažniausiai neskaitau(jau po pirmo posmelio), o tuo labiau – nekomentuoju. Bet šįkart pastebėjau šios autorės tendencingą ir neargumentuotą mano tekstų komentavimą, todėl ir nutariau atsakyti.
Eilinė žodinė prastai surimuota ištrieda. Ir, drauge Dzūkaite, baik kliedėti apie jausmus ir moralines atramas. Čia kalba eina apie tavo beverčius tekstus, o ne jų tematiką. Niekas nesako, kad meilė blogai, tėvynė blogai, motina blogai. Taip, tai šventi dalykai. Būtent todėl nereikėtų jų išniekinti štai tokia grafomanija.
Dabar, žinoma, viskas kitaip-nemylėjai - pasimylėjai - išėjai - ateis kitas. Teisybė - tfu. Čia ne iš Pūko radijo - čia modernios eilės, peršančios amoralų požiūrį į meilę ir vadinamųjų kritikų palaikymas būtent tokiai ,,poezijai". Nejaučiame nieko aplinkui, neturime estetinių idealų. Gražu tik tada, kai parodome kitą galą, tik jo veikla didžiuojamės. Kyla minčių, kad rašo impotentai, kuriems labai svarbus tas veiksmas. Neįsižeiskite, jei suklydau. Bet ne į kalną kopiame, o ritamės žemyn, neaptikdami poezijos ten, kur ji nuo amžių buvo ir dabar tebėra. Nebijau aš kritikų pasmerkimo ir vienetų - taip atskleidžiamas jų vidinis pasaulis. Esu tikra, kad nelaiminga meilė yra kur kas gilesnis išgyvenimas už vienkartinius nuotykius be tikro jausmo. Apie tokią meilę deklamuojama ir dainuojama. Beje, apie tokius jausmus jūs ir tegalite sužinoti iš klasikinio stiliaus eilių. Linkiu tobulėjimo gerąja prasme.