Nerišliai

Kambary tvanku. Naktiniai drugeliai tankiai trankosi į lango stiklą iš lauko pusės. Mane taip pat viliotų tokia blausi romantiška šviesa. Nunaktinėta iki begalybės, aptrupėjusi paklodė ir aš- vis dar atsimerkus, bet jau iš dalies giliai įmigus.
Taip pradedamas mano sapnas.
Mano mama kalbasi su Tobiu, kažką nesvarbaus. Tobis, žinoma, atsako nudelbdamas žvilgsnį žemyn, tačiau  vis tiek trokšta toliau būti kalbinamas. Mama nueina toliau gaminti pietų.  Aš grįžtu namo ir  praėjusi virtuvę stabteliu, kažkas kitokio mamai ant galvos
- Buvai kirpykoj? Kada? Dažei.. gražu labai, - man patiko tai, ką mačiau. Man patiko mama, jos plaukai, jos gaminamas maistas, jos piktas žvilgsnis ir kartais net patikdavo cigarečių kvapas, sklindantis nuo jos vos jai parūkius ir parėjus iš lauko.
- Ai, tenorėjau atsinaujint, - pasimaivo lengvai, kaip tik mama ir galėtų. - Valgysi sriubos? Pilt?
- Ne, mam, nenoriu aš valgyt.
Išverčiu  drabužių kupstą, styrantį ant pečiaus mano kabary, ir susirandu švarią liemenėlę. Pasiimu iš stalčiaus juodus triusikėlius ir prigriebiu rankšluostį nuo šniūro. Nusinešus viską į vonią dar sugrįžtu pasiimti kūno pienelio, o tada einu nusipraust.
Juokauju. Čia ne apie mane.
Kartą buvau tokiam cirke, tai ten visokius gyvūlėlius skatino šokinėti, vartytis, amsėti ir  kitaip linksminti mus, sėdinčius nevispročius. Tai panašiai ir aš jaučiuosi bandydama papasakoti, ką aš sapnuoju naktimis. Lyg už tai man kas priklausytų, o jums visa tai teiktų didžiulę juoko dozę. Tačiau abu dalykai yra neteisingi. Nei man kas skanėstą įgrūs gerklėn, nei patapšnos  kuprą,  nei jums pasirodys juokinga tai, ką pasakosiu.
Savo meilužiais galiu pavadinti sapnus. Štai  nuo ko turėčiau pradėti. Tačiau duoti kažkokį elementarų perspėjimą, panašų į N-18 ar S aš negaliu, nes mano sapnai-meilužiai mane pasiglemžė, išgkamžė ar kaip kitaip tai pavadinus, man būnant 16 metų, tad būtų nesąžininga jūsų atžvilgiu, tikrai tikrai. Taigi, kalbant apie sapną nr. 1, kuris, beje,  taip pakrikštytas yra tik dabar, nes atsidūrė sąrašo pradžioje, yra apie mane ir nepažįstamą vaikiną. Jokio vardo, jokios visumos, tik menkos detalės, kurias išdidintu planu matau, o tiksliau įsivaizduoju užsimerkus/ miegodama. Šiek tiek atlėpę ausys, man tai tikriausiai yra gražu. Dar  pilkai mėlynos akys, nes tokios akys dažniausiai traukia dėmesį, lyg pažvelgęs į jas nebegalėtum nusukti galvos, lyg užkibtum. Dar ne itin raumeningas, bet liesas kūnas, krūtinė, lėtas kvėpavimas ir  neapsakomai stiprus apkabinimas. Bet  stiprus ne savo traiškomąja galia, o savo perduodamu jausmu. Apkabinimas, kuris suteikia tokį saugumo jausmą, kad net imi drebėti. Ir plonos  sausos lūpos...
Ir tas vaikiškas geidulys, apimantis skirtingas kūno vietas skirtingomis akimirkomis. Jis negali niekur nuvesti realybėje, tačiau mano sapnuose jis yra visa aš.
Visi mano sapnai- meilužiai prasideda  vienodai ir taip pat, taip pat ir vienodai: aš bučiuoju, mane bučiuoja. Aš laikau, mane laiko. O kai dar atsiranda alsavimas, o žmogau... stereo net sapnuose.

Vien mintis, jog kas nors kada nors tai skaitys mane  gązdina.  Bet antai viršuj  šokinėja maža knopkė, pasivadinusi „Delete“. Galbūt, vieną dieną aš ją paspausiu, kaip mane sapnuose spaudžia meilužis nr. 1: stipriai, bet stipriai ne taip, jog klavišas sulūžtų, o taip, kad  ši juoda mašina pirmą kartą nuo sutvėrimo į vientisą objektą pajustų. O pajustų ji liūdesį ir silpnumą, kad nesugebėjo išsaugoti įrašo apie mano sapnus.