Ego

Už didžiulės švytinčios viešpaties akidbuobės
Juodi plūdūrai tarp meldų gaudyti sielos žuvims
Mėnulis panyra į juos leidžiasi tuščias kyla tokia tyluma
Spengia į mano mažąją ausį užsimerkus
Valtis atsitrenkia į dugno akmenį vandens akmenį
Įniršio burbulas kaupias paviršiuj
Tveriasi tartum pasaulis po pirmojo žodžio
Nekenčiu
Tik naktis įsitvėrus į motinos skverną, pasilenkus prie
Užsivėrusių žvaigždžių vartų
Daugiau nebus jų vainikų, blizgių blyškių skatikų į delną
Juodi ratilai paviršiuje
Krante praviromis burnomis loja išpuvusių medžių
Strampai
Kad tu pas mane per vandenį ateitum
Kad tu priverktum man į širdį drąsos toliau irtis
Kad duotum ką nors geriau nei šypseną aštrią stiklo
Purpurą ant akių, bent Lėtės miglos prisisunkusią juostą
Kaip raištį ir kas nors
Dantimis įsikibęs į valtį
Parvilktų į krantą
Atgal atgalios
Per juoduma žėrinčią naktį, per tavo baltus šilkinius delnus
Nuplukdytų už dievų aklumos į saulėtekį

Kodėl tai turiu būti aš?..