paslaptis

pamiršk ką pasakiau
tais metais kai lietus reiškė
susiglaudusias nugaras
ant liepto krašto

šlapi iki paskutinio kauliuko
išauginsiančio po vyšnią
kai būsią nyku ir lietus reikš tik lietų
planavome lyg lemtume
strateginius mūšius ir
būsimų mylimųjų likimus

ką tą silpnumo sekundę
tyliai vos virpančiom lūpom
prieš įsiskverbdama į tavąsias
lietaus nubalintas žuvėdras
pasakiau liūdną rudenį
netvirtą kaip lieptas priglaudęs vakarui
paukščiams leidžiantis ant nuogo kūno
ir giedant himną apie mūsų
pamirštą gyvenimą – pamiršk