Aludės pasakojimai

Trečiadienio vakarą kaip visuomet sėdėjau prie baro troškioje, dūmų kamuolių ir alaus tvaiko pritvinkusioje aludėje. Aplink jau svirdinėjo girti, o manęs namo kaip netraukė, taip netraukė – kas iš tų namų? Tuščios, nykios sienos ir praeities ilgesys... Atsidusau:
- O, dieve... Sukrutėjo šalia sėdėjusi žmogysta:
-Dievo nėra!  Tik velnias.
Dar vienas idiotas, pamaniau. Nenorėdamas pasirodyti nemandagus (mama visąlaik mane auklėjo kaip gerą berniuką – cha, jai beveik pavyko!), numykiau:
-Galbūt..., - tai sakydamas nežymiai pasisukau ir geriau jį apžiūrėjau: apytiksliai 45-erių vyras su neskusta,  purvina susiraizgiusia barzda bei drebančiomis rankomis pamažu sriaubė putotą alų. Padėjęs jį ant baro stalviršio, griežtai man paprieštaravo:
-Ne galbūt, o tikrai. Jei netiki manim, galiu papasakoti vieną istoriją...
Dar viena girtybės migla apnešta nereali istorija – nusijuokiau mintyse.
-Man tas pats, - atsakiau.
Jis žvilgtelėjo į mane drumzlinomis akimis ir pradėjo:
-Nežinau, nei kada tai nutiko, nei kur. Man šį nutikimą papasakojo vienas pakeleivis, jam gal kitas klajūnas. Et, bet tai juk nesvarbu...
Akimirką pamąstęs vyras pasakojo toliau:
-Tikriausiai visiems mums gyvenime pasitaikė toks momentas, kai plyšo iš skausmo širdis. Kad ir dėl ko tai buvo, bet tą akimirką prašei, kad nebūtum gimęs visai, šaukeisi Dievo, velnio – visų iš eilės, bet, deja, niekas taip ir neatėjo tavęs paguosti. Taip buvo ir vienai mergaitei – jaunai, tyrai, gražiai. Visuomet kvatodavusi taip, kad ilgi raudoni žaižaruojantys plaukai banguodavo nugara, ji pamažu pasikeitė. Juokas nutilo, akys užgeso. Klausi, kas nutiko?.. Juk tai akivaizdu! Čia pasidarbavo negailestinga širdį ėdanti rūgštis – meilė. Tik dėl jos mergaitė pamažu skendo nusivylimo, nevilties, liūdesio bedugnėje. Joje augo ir kerojo kažkas, ko ji dar nemokėjo įvardinti. Tai suprato daug vėliau – tai buvo noras mirti. Jis - stiprus, begalinis, vis kuždėjo mergaitei ausin saldžius žodžius apie palengvėjimą ir vis kvietė eiti su savim.
Žmogus nutilo. Išgėriau savo alų ir paklausiau:
-Čia viskas?
-O ne... Čia tik pati pradžia. Taigi... Jausmas augo, dienos bėgo, kančia, išsigimusi iš meilės didėjo. Gal taip ir būtų tęsiasi visą jos gyvenimą, bet dažniausiai tokiose istorijose būna lemiamas taškas, po kurio viskas pasikeičia. Taip buvo ir šį kartą. Visą laiką mergaitė jautė, kad jos meilė yra nuodinga – suteikia daugiau skausmo, nei džiaugsmo. Lašai taip ir kapsėjo į kantrybės taurę ir laukė, kol ji prisipildys. O kai tai nutiko – kai jos meilė galutinai ją išdavė – mergaitė pajuto vietoj širdies turinti kruviną mėsgalį, kurį išplėšė ir į delnus įdėjo mylimasis. Staigus jo akibrokštas, nuodėmės tenkinimas mūsų mažąją raudonplaukę privertė raitytis iš skausmo, kurio nepajėgė numaldyti niekas. Staiga gulėdama ir tykiai verkdama ji pradėjo keikti likimą bei kviestis velnią.
Nusijuokiau. Absurdo teorija! Lyg negirdėjęs vyras tęsė:
-Mergaitė manė, kad jei mielasis Dievas, matydamas jos skausmą ir kančią nedaro nieko, kad padėtų, suteiktų vilties, jėgų, tai gal į jos prašymą atsilieps velnias?.. Žinai, kaip būna, kai ko nors labai trokšti, maldauji tiesiog visa savo esybe? Tai va, taip ir ji naktis po nakties lyg mantrą kartojo vienintelį žodį: ateik. Vieną tokią naktį vėl prisimenant ir iškylant išdavystės šmėkloms, jai aptemo protas. Ašaros užliejo akis, o kūnas purtėsi nuo neslepiamos raudos. Kai atsipeikėjo, suprato einanti tamsia tuščia gatve. Žingsnių aidas atsimušdavo nuo pastatų sienų ir tykiai it raibuliai pasklisdavo aplink.  Lyg kokia jėga ją būtų vedusi – dėl to mergaitei tapo dar baisiau, nes šiai jėgai atsispirti ji nesugebėjo. It nesava, klajūnė suko į nepažįstamas gatves ir nardė skersgatviuose. O kas virė jos širdyje... Neįmanoma apsakyti. Dar kraupiau, kad galvoje netildamas ramino svetimas balsas, kvietęs eiti pirmyn, nesispyrioti ir paklusti. Nieko daugiau ir neliko, tik eiti. Taip keliaujant ji priartėjo prie  senų, tikriausiai dar karą menančių namų – greičiau jau bakūžių samanotų – rajono. Ne šitas, ne šitas, ne šitas. Namas į kurį vedė jėga turėjo aprūdijusį 34 numerį. Tai buvo gerokai aprūkęs, apjuodęs nemalonus pastatas, kurio prieglobsčiu nesirinko net valkatos. Deja, bet būtent pro tas, it juodi nasrai išžiotas duris jai buvo lemta įeiti ir atrodo dingti, pranykti smaluotoje tamsoje. Keista, bet akys kuo puikiausiai su tuo susitaikė, iš juodumos išskyrė įvairius pavidalus: nuo sutrūnijusių lentų sienos iki tolėliau buvusios plytinės krosnies. Aslos grindys su pavieniais šiukšlių ir šapų kauburėliais, patalpos viduryje – aptriušęs fotelis su prie jo pristumtu žemu staleliu, ant kurio stovėjo neuždegta žvakė bei tuščia taurė. Apmetusi akimis šį peizažą, mergaitė taip ir sustojo: o kas dabar? Ilgai laukti atsakymo į šį klausimą nereikėjo: atrodo iš niekur (o gal iš kažkur) į kambarį įžengė aukštas prakaulus vyras, įžiebė žvakę ir ramų ramiausiai klestelėjo fotelin. Tuomet prisidegęs cigaretę pakėlė akis ir įsmeigė jas – juodas, gilias, kibirkščiuojančias tiesiai susigūžusiai būtybei veidan bei ištarė:
-Argi ne paradoksas – galėjome susitikti bet kuriame pasaulio kampelyje bet kuriuo metu, bet susitikome čia – šioje bjaurioje skylėje naktį, - tai pasakęs šypsodamasis išpūtė dūmus. –Žinau, kad nerūkai, tad cigaretės nesiūlysiu. Iš kur žinau? Oi, mergaite, aš dar ne tiek apie tave žinau... – vėl ironiškas šypsnys. Ironija jam puikiai tiko – akys taip ir žybsėjo kandumu oriame veide dailiai pražilusiais smilkiniais. Įdegusi rusva oda, trumpi, kadaise juodi, o dabar lengvai sidabru žvilgantys plaukai. Net ir tame suklypusiame balde, kuriame sėdėjo atrodė elegantiškai, bet kartu ir skleidė kažkokią nematomą grėsmę. O keisčiausia – dar prieš atsisėsdama ant žemės ir rankomis apglėbdama kelius pagalvojo mergaitė – kad ponas vilkėjo šviesų smėlio spalvos lino kostiumą, kas visiškai nederėjo su vieta ir laiku.
-Atvirai pasakius, nežinau, kodėl čia atsidūriau, - lyg tarp kitko tarstelėjo ji.
-Nežinai? Na, tik nejuokink manęs, - vienu judesiu jis užgesino nuorūką ir pažvelgė į akis, atrodė, kad kiaurai į sielą. –Tik tavo dėka aš, tu, šis kambarys ir namas yra čia.
-Tik nereikia man skiesti šitų mistinių, raganiškų plepalų! – pakėlusi balsą raudonplaukė dar tvirčiau apkabino savo kojas. Nors atrodė, kad turėtų degti iš baimės, bet jautė vien abejingumą – koks skirtumas, kas tas vyras, ko jis nori ir ką ketina pasakyti. Ar ne vis tiek, kai taip skauda širdį...
-Mano mieloji, galiu iš tavęs tik pasijuokti, nors, aišku, juoktis iš kito nelaimės negražu... Juk pati mane kvietei. Jau neatsimeni? Kas dar, jei ne tu iki kraujo sukandžiotomis lūpomis, tvinksinčiu gumulu galugerkly maldavai: ateik, prašau, ateik...? Sakysi, šito nebuvo? Na tai štai ir aš čia, visas tavo paslaugoms, - pabaigęs šių, greičiau retorinių nei tiesioginių klausimų tiradą vyras vėl atlaidžiai nusišypsojo.
-Ne tave, o...
-Ką tada, jei ne mane? Velnią? O kas, jei aš ir esu jis? Žmonės įsivaizduoja jį taip stereotipiškai it fantastinio filmo ar filmuko herojų: kanopuotą, raguotą, su uodega ir šakėmis rankoje. Bet kas jums, brangieji, pasakė, kad būtent taip velnias ir atrodo? Juk toks, - jis ranka parodė į save- pavidalas daug malonesnis akiai.




<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<Tęsinys dar bus (galbūt) >>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>