Neišskiriami

Išlėto, savaime
susikibo mūsų rankos.
Mes ėjome ėjome...
pirmavo ne žodžiai,
obūvimas drauge-
vienas prie kito, arti arti.

Rytas kibosi
aštriais nagais
į nakties apsiaustą,
tarsi norėdamas sutrukdyt, -
sutrukdyt stovėjimą
dviems ežero šešėliams.

Ir..
Ir tada mano akys užsimerkė.
Lėtai lėtai su švelniausių
jausmų dvelksmu
mūsų lūpos ištirpo
savo saldume...

Tai buvo nepaprasta ir nepalyginama.
Akimirka- užsitesusi amžinybę,
mus dar labiau sukaustė.
Be žodžių.., vėl likome ne kartu,
bet mintimis, jausmais ir svajonėmis
neišskiriami.