Stiklinis rutulys

Kartą
Gyveno žmogus
Įkalintas stikliniame rutulyje
Tūnojo tamsoje
Mažoje spintelėje

Kažkas man sakė
Kad už mūsų suvokimo ribos
Egzistuoja gyvenimas

Plastmasinės snaigės
Retkarčiai imdavo kristi
Iš visų septynių
Stiklinio rutulio kampų

Jei turėtum
Tik valandą gyvenimo
Kur ją praleistum?

Rojaus sodai
Apaugę raudonais obuoliais
Siūbuoja minutėse
Šešiose
Dešimtyse

Mažoje spintelėjo
Gyveno žmogus

Tačiau kažkur
Už mūsų suvokimo ribos
Slypi stiklinis rutulys
Kuriame snaigės
Apklojusios sidabru
Vaiko plaukus
Virsta paveikslu
Tokiu panašiu
Į mane ir tave
Prieš penkiasdešimt
Ir devynias minutes.