Nėra to blogo, kas nesibaigtų

Buvo sunki ir ilga diena. Mėta jautėsi pavargusi. Ji neturėjo ne minutės laiko sau. Net pietauti nebuvo kada. Tik stengėsi atlikti visus darbus ir nepamiršti ko nors svarbus. Bet dabar jau buvo vakaras, švelnus ir mielas. Mergina koja už kojos judėjo geležinkelio stoties link. Plačioje miesto gatvėje lakstė mašinos, skubėjo žmonės. Jos žvilgsnį kartais patraukdavo parduotuvės vitrinoje naujas rankinukas ar daili suknelė, bet nuovargis neleido sustoti, norėjosi kuo greičiau grįžti namo.
Kai Mėta išlipo iš traukinio, pajuto nakties artėjimą. Vėjelis glostė jos veidą ir ilgus vešlius plaukus. Čiulbėjo lakštingalos. Namai jau visai čia pat. O tada jau laikas skirtas tik jai vienai.
Išsitraukė raktų ryšulėlį, iš lėto atrakino duris ir įėjo vidun. Niekas nebuvo pasikeitę. Erdvus kambarys, o jame didelis stalas ir minkšta kanapa. Stalas buvo ypatingas. Jei jis prabiltų, tai papasakotų daug istorijų. Juk tai tas pats senas geras baldas prie kurio susirinkdavo visa šeima, vaikai, tėvai ir seneliai. Tai buvo brangiausias baldas jaunos merginos bute.
Mėta buvo išsekusi. Ji atsisėdo ant kanapos užsimerkė ir leido mintims plaukti. Dabar laikas visas buvo tik jos. Ji buvo visai viena, bet ne mintyse ir svajonėse. Prabėgo valanda, paskui kita. Jai buvo gera ir truputį liūdna. Juk jo šalia nebuvo.
Mergina pabandė pajudėti, atsistoti, bet... negalėjo. Ji vėl ir vėl bandė pajudinti tai ranką, tai koją... ir nieko. Tada sukaupusi visas jėgas ji pajudino rankas ir... pakilo. Sklendė lengvai, kol nutūpė ant šviestuvo.
Kambaryje buvo tamsu. Tik mėnulio šviesos ruoželis krito ant senojo stalo. Mėta apsidairė. Ji nesuprato kas vyksta. Tada mostelėjo sparneliais ir nusileido ant stalo. Dabar jis buvo milžiniško dydžio. Tarsi pakilimo takas. Mažomis kojelėmis pajuto stalą dengusių dulkių švelnų minkštumą. Atrodė lyg būtų nutūpusi ant lovos.
Pasaulis atrodė labai keistas. Nuovargis kažkur išgaravo nepalikdamas nė pėdsako. Dabar ji atsargiai tyrinėjo stalo paviršių. Jis buvo beveik tuščias, išskyrus dulkių apklotą. Mėta prisiminė, kad jau senokai nevalė dulkių ir susigėdo.
Suskambo telefonas. Ji suplasnojo sparneliais, bet suprato, kad tai ne jos jėgoms atsiliepti. Telefonas įkyriai skambėjo ir skambėjo, o Mėta galvojo kas galėjo jai skambinti tokį vėlyvą metą. Bet pažvelgusi pro langą pamatė, kad jau aušo rytas.
Laikas buvo ruoštis į darbą, o ji dar nebuvo nė akių sumerkusi. Suprato, kad šiandien ne tas rytas. Bet ir namuose ji nenorėjo likti. Susirado atvirą langą, lengvai atsikvėpė ir ištruko į gaivų rytmečio orą. Dabar ji jau žinojo kryptį.

- Vėjau, žiūrėk! Koks gražus drugelis tau ant peties!
- Kur?
- Argi nematai? Štai čia! Va.
- Tikrai. Kokios gražios spalvos! Tokio dar neturiu.

Mėta nusišypsojo. Dabar ji nebebuvo viena. Ji suprato, nėra vietos kur ji galėtų geriau jaustis ir niekada nebebūti su savo vienatve.